– O aš nė nesiruošiu į pensiją, jūs gi be manęs prapulsite,- pareiškė mums nusenusi kolegė, kuri tik trukdo dirbti

Dirbu poliklinikoje, mūsų kolektyvas pagrinde moteriškas, vidutinio amžiaus, yra ir jaunimo. Visos miklios, greitos. Laikmečio realijos tokios, kad tenka ne tik ligonius gydyti, bet ir kompiuteriu dirbti.

Ir yra pas mus Regina Petronienė, seniausia sveikatos priežiūros įstaigos darbuotoja, ji dirba slaugytoja. Nieko negaliu pasakyti, moteris ji nebloga. Bet jau senelė! Ir eisena seniokiška, ir rankos truputį dreba. Ji visą gyvenimą sėdėjo priėmime ir sėdi toliau.

Gydytojai atsižegnoja jos kaip gali, bet ne visiems pavyksta. Juk ką seselė Petronienė daro priėmime? Tiesiog sėdi! Paprašyti jos nueiti kortelės į registratūrą jau visa istorija: susiraukia, persikreipia ir eina, lyg ją myriop siųstų. Suprantu, sunku, bet kam tada dirbi?

Kiek kartų ji painiojo dokumentus, jau neprisiminsiu. O pasodinti jos prie kompiuterio neverta nė bandyti.

Visų pirma, Regina Petronienė jame nieko nesupranta, antra, mokytis juo dirbti nė nesiruošia. Nes kompiuteris spinduliuoja. Štai ir tenka daktarui ir savo darbą atlikti, ir viduriniojo medicinos personalo.

Poliklinikos kolektyvas vos ne visa sudėtimi kelis kartus ėjo pas vedėją ir su ašaromis prašė išvaduoti juos nuo Reginos Petronienės, siųsti jau ją į pensiją.

– O aš negaliu, kol žmogus pats nepanorės, – skėstelėjo rankomis vedėja. – Keliskart sakiau, kad jai laikas į pensiją, o ji sako, kad dar padirbės. Jos anūkas mokamai studijuoja, sūnus paskolą moka. Reikia padėti.

– O kiek mes jai padėsime? Ji jau nekompetentinga! – prieštaravo jai kolektyvas.

– O tai dar reikia įrodyti,- atsakė vedėja. – Mielieji mano, aš pati šoke, bet ką daryti?

– Galbūt kaip nors ją pakišti? – pasiūlė vienas rezidentas.

Visi korektiškai nutylėjo, nes tai klastingas dalykas, galintis užtraukti bėdą keliems bendradarbiams, be to, tiems, kurie visai ne prie ko. Žodžiu, atsikratyti Reginos buvo neįgyvendinama svajonė.

Ir štai kartą seselė Regina susirgo. Nuodėmingai pagalvojau, kad dabar ji tikrai išeis, pasidžiaugiau. Juk pastaruoju metu Petronienė priėmime sėdėjo su manimi.

Kolegos išsiaiškino, kuo serga Regina ir taip pat džiugiai trynė rankomis. Problemos su širdimi pas mūsų seniausią slaugytoją. Nerimtos, bet pasisaugoti visgi reikia.

Štai pensija ir pričiupo mūsų senelę! Aš jau susitariau su jaunute sesele, kad ji dirbtų su manimi.

Mergaitės registratūroje jau aptarinėjo dovaną Reginai išėjimo proga. Kai kurie bendradarbiai padorumo dėlei skambino jai, teiravosi apie sveikatą. Bet, kaip pasirodė, per anksti apsidžiaugėme.

Nepraėjo nė 3 savaitės, kaip Regina Petronienė grįžo į darbą, atnešė didelį tortą. Mes visi net apmirėme: negi pati sugalvojo išeiti? Žinia, kad Regina išeina, staigiai apskriejo polikliniką.

Mergaitės iš registratūros guviai apibėgo kabinetus, surinko pinigėlius, nubėgo į parduotuvę ir nupirko jai gražų arbatos servizą.

O Regina visą dieną buvo tokia paslaptinga, ją pasodino į patį ramiausią kabinetą – profilaktikos, kad ji ten išdavinėtų žmonėms anketas dėl sveikatos pažymų. Niekas nesiryžo jos tiesiai paklausti apie išėjimą, visi bijojo nubaidyti sėkmę. Ir štai atėjo valanda X.

Mes susirinkome konferencijų salėje, vedėja net kažkokius iškilmingus žodžius ant lapelio užsirašė iš interneto.

Regina Petronienė įnešė tortą, visi sujudo, ruošdamiesi kavą ar arbatą. Ir štai kažkas leptelėjo: „Ką, Regina, į užtarnautą poilsį?“ Toji apsimetė nesupratusi.

– Aš jums netgi pavydžiu, – pridėjo vedėja,- kaip norėčiau eiti į pensiją, bet man dar dirbti ir dirbti.

– O aš nesiruošiu į pensiją,- staiga pareiškė slaugytoja Regina,- jūs be manęs čia nesusitvarkysite.

Stojo taip vadinama nebyli scena…

–O tortas kam? – paklausė mergaitė iš registratūros, nutraukusi tylą.

– Tai šiaip nusprendžiau jums atsidėkoti. Jūs taip dėl manęs pergyvenote, kol aš biuletenyje buvau. Skambinote, apie sveikatą teiravotės. Visada žinojau, kad mūsų kolektyvas geras ir žmonės širdingi.

Tylėdami suvalgėme tortą, vedėja žodžių taip ir nepasakė, o mergaitės iš registratūros servizą paslėpė kuo giliau. Galbūt visgi netrukus jį padovanosime Reginai Petronienei.