Tiek metų gyvenau dėl vyro. O jis vieną dieną paaiškino, kad be jo esu niekas ir nieko nepajėgi, ir savo žodžiais viską sugriovė…

Aštuonerių metų santuokos man prireikė, kad pagaliau nusikratyčiau grandinėmis, kuriomis mane nuo vaikystės apraizgė mano šeimos moterys. Ideali žmonos įvaizdis, kuri viską spėja: karjerą, vaikus, blizgantį namą, prašmatnias vakarienes ir amžinai patenkintą vyrą su šviežiai išlyginta marškinėliais. Vyras tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, visiškai atsipalaidavo, o aš tiesiog išsikvėpiau.

Visada prieš akis turėjau trijų kartų moterų pavyzdžius. Visos jos skendėdavo šeimos rūpesčiuose, visiškai pamiršdamos apie save. Mano mama derino darbą švietimo įstaigoje su ūkiniais darbais – pietūs ir vakarienės pasirodydavo ant stalo kaip magijos dėka, juk ji turėjo patogų grafiką. Apie tai, kad ji po to iki gilios nakties tikrindavo sąsiuvinius – apie tai nė vienas nenorėjo kalbėti.

Tėtis iki šiol net nenutuokia, kuriame stalčiuje yra jo apatiniai drabužiai. Mama jį aptarnauja kaip viešbutyje: atneša namų avalynę, serviruoja stalą, pateikia visą paruoštą maistą. Niekada nemačiau jo su šluoste ar šepečiu rankose. Tiesa, jis nedykaduoniavo – darbas atimdavo daug jėgų, grįždavo vėlai, bet atlyginimas leido aprūpinti dukteris būstu. Mama galėjo visiškai nedirbti, bet manė, kad svarbu prisidėti prie šeimos biudžeto.

Ją taip augino močiutė, o mama perdavė šiuos įsitikinimus mums. Vyresnioji sesuo ištekėjo anksčiau už mane penkeriais metais ir tiksliai nukopijavo motinos modelį. Net profesiją pasirinko pedagoginę. Pagimdė vaikus ir pavertė savo gyvenimą į namų ūkio maratoną. Užėjusi pas ją – namas veikė kaip laikrodis.

Po vestuvių ir aš svajojau apie tokį idealą. Norėjau viską daryti savarankiškai. Vyras, nors ir užtrukdavo darbe iki vėlumos, neuždirbo tokių pinigų kaip mano tėvas ar sesers vyras. Visada jį padrąsinau, įtikinėjau, kad laikui bėgant jis tikrai pakils karjeros laiptais, nes turi visas tam gebėjimus.

Vyras net nesistengė įsitraukti į ūkinius darbus. Prieš vedybas gyveno su tėvais, o anyta saugojo sūnų nuo “moteriškų pareigų” – taip jų šeimoje vadino absoliučiai visus darbus namuose. Vyrams buvo skirta meistrų ir krautuvininkų rolė. Bet vyras turi sveikatos problemų, todėl dar ir sunkiųjų užduočių nebeliko, tik remontai. Tiesa, per visus tuos metus atlikome tik vieną remontą, ir dar pasamdėme brigadą.

Aš tiesiog atiduodavau viską, siekdama tobulumo visame kame. Bet jėgos senka, aš tiesiog pavargau. Prieš du metus gimė antras vaikas. Nėštumas ir gimdymas buvo sunkūs, aš vos judėjau, o vyras vietoj paramos pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl šalto vakarienės, nesenai išlygintų marškinėlių ir kitų smulkmenų, kurioms fiziškai nebeturėjau jėgų.

Aš ir toliau tempsiau, nepaisydama savo būklės. Mama ir anyta choru kartojo, kad nieko ypatingo nevyksta, tai normalios moteriškos pareigos. O aš, kaip užhipnotizuota, tikėjau, nors jutau, kaip našta tampa nepakeliama.

Viskas subyrėjo vienu momentu, kai septynerių metų sūnus atsisakė susitvarkyti savo daiktus, pareiškęs, kad tai “moterų darbas”, ir mama viską sutvarkys pati. Jis pakartojo tėčio frazę, kuris taip jam sakė. Kitomis dienomis galbūt būčiau nusijuokusi ir pati viską susitvarkiusi, bet tuo metu mane užliejo įniršio banga – ant savęs, ant pasaulio, ant tokio bejėgiškumo ir aklavietės. Tai buvo tikra isterija, su kuria susidorojau tik prabėgus valandai.

Vakarop nusprendžiau pasikalbėti su vyru. Iki jo atėjimo nurimau ir susitvarkiau mintis. Norėjau paaiškinti, kad man sunku, kad nesusitvarkau ir man reikia paramos. Tačiau tai buvo kaip pokalbis su siena.

– Su kuo tu nesusitvarkai? Su vaikais? Tvarkymusi? Maisto gamyba? Kas turi tai daryti? Aš tave aprūpinu, kol esi dekretinėse atostogose, o tu reikalauji, kad daryčiau tavo darbą. O pati ką, gulėsi ant sofos?

Mane skaudino tai, kad jis nepastebėjo svarbiausio. Juk neprašiau jo perimti visų namų ruošos darbų. Tik prašiau pagalbos – nueiti į parduotuvę, pasėdėti vakare su vaikais, kad galėčiau ramiai išsimaudyti duše, nepalikti išmėtytų daiktų, kartą per savaitę padėti susitvarkyti. Vyresnysis sūnus auga ir kopijuoja tėvą, o tėvas demonstruoja visišką abejingumą buičiai.

Mes susipykome, ir pabaigoje jis pasakė: kad be manęs gyvens, o aš be jo – ne. Na, patikrinkime. Nuo tos dienos nusprendžiau rasti papildomą darbą. Anksčiau daviau privačias pamokas, atėjo laikas joms sugrįžti.

Bute prasidėjo šaltasis karas. Nustojau bėgioti paskui vyrą, ruošti jam, skalbti, lyginti – kadangi jis gali gyventi be manęs. Ruošiau tik sau ir vaikams, skalbiau ir lyginau tik mums. Su darbu kilo sunkumų – mama ir sesuo kategoriškai atsisakė pasėdėti su mažiausiuoju, pareikšdamos, kad pati niokoju savo santuoką.

– Kokios kvailystės – nešerti savo vyro! Jis teisingai tau pasakė, nesuprantu, kodėl įsižeidei – juk jis dirba, ir tu dar tikiesi, kad namie jis kažką darys?

– Aš dirbau ir vedžiau ūkį, ir nieko, išgyvenau.

– Mieloji, tu moteris, susiimk, tai tavo dalis.

Dalis… Tarsi aš ne žmogus, o prietaisas, palengvinantis gyvenimą vyrui. Bet mamai šie žodžiai skambėjo visiškai natūraliai, be užuominų apie įžeidimą. Ji ryžtingai atsisakė padėti, patarė susitaikyti su vyru ir nustoti maištauti. Sesuo laikėsi tos pačios nuomonės, o anytai net nesikreipiau, žinodama, kad vyras jau spėjo pasiskųsti, ir ji nusiteikusi prieš mane.

Pagelbėjo draugė, su kuria kartu dirbome mokykloje. Ji sutiko prižiūrėti mažesnį, kol vedžiau pamokas. Vaikų ji neturi, todėl su džiaugsmu rūpinasi mano vaiku. Vyresnysis jau gali likti namuose vienas.

Taip mes gyvename jau du mėnesius. Į buvusią tvarką neketinu grįžti. Nesakysiu, kad lengva, ne. Bet dabar aš arba pakeisiu situaciją į savo naudą, nors ir per skyrybas, arba visą gyvenimą liksiu vyrui ir vaikams paprasta tarnaitė, atliekanti “moterišką darbą”. Vyresnį sūnų jau pradėjau perauklėti, jaunesnį išauginsiu taip, kad jis niekada nevadintų kokio nors darbo “moterišku”. Tikiuosi, kad vyras pagaliau susimąstys.

Ar jūs sugebėtumėte taip radikaliai pakeisti savo gyvenimą, rizikuodami santuoka ir artimųjų pasmerkimu? Ar manote, kad elgiuosi savanaudiškai, griaudama šeimą dėl namų ruošos darbų?