Tris metus meškutis, kurį padovanojo buvęs vaikinas, stovėjo lentynoje rinkti dulkių, kol mano sūnėnas nerado jame slaptos kišenės, o joje buvo…

Mano buvęs vaikinas kažkada padovanojo man pliušinį meškiuką: vienoje rankoje jis turėjo puokštę, kitoje — dėžutę. Jis žinojo, kad nemėgstu tokių „dulkių rinkėjų“. Aš tuomet leptelėjau: geriau būtum nupirkęs du mėsainius. Susipykome, paskui išsiskyrėme. Praėjo trys metai.

Meškiukas stovėjo ant viršutinės lentynos. Nebereikalingas, tačiau išmesti nesugebėjau. Šiandien pas mane užsuko sūnėnas. Pavartė knygas, užlipo ant taburetės, paėmė meškiuką ir pradėjo jį maigyti.
— O kodėl jis turi tokį keistą siūlę gale? — paklausė.
Aš pažvelgiau — tikrai, pasiūtas atvartas, lyg maža kišenėlė. Pasiėmiau manikiūrines žirkles ir švelniai išardžiau kelias siūles. Viduje radau ploną voką.

Ant voko — mano vardas ir „su gimimo diena“. Aš atsisėdau prie stalo ir atidariau jį.

Su gimimo diena.

Aš nesižaviu dideliais gestais. Visada tikėjau, kad laimė yra smulkmenose. Tokiose, kaip šis juokingas meškiukas, du mėsainiai vietoj puokštės, pledas ir filmas, tuomet, kai geri kavą ir surauki nosį dėl per didelio saldumo.

Aš tave myliu — tiesiog ir iš tikrųjų. Mėgstu tavo juoką, tavo „darykime paprastai“, tavo charakterį, kai esi užsispyrusi, ir tavo tylą, kai žodžių nereikia. Labiausiai noriu būti su tavimi iš tikrųjų: ne tik per šventes ir nuotraukose, bet kasdien — eilėse, virtuvėje, kelyje, tuose vietose, kur gyvenimas tylus ir gyvas.

Noriu išmokti tave išgirsti. Ne lenktyniauti ginčuose, ne atspėti, o klausti: „Kaip tau? Ką padaryti, kad būtų geriau?“ Kalbėti su tavimi tavo kalba: jei tau norisi mėsainių — aš atnešu mėsainių; jei tylos — sėdėsiu šalia ir tylėsiu; jei apkabinti — apkabinsiu, kol neišleisi.

Šis meškiukas — tai priminimas man pačiam: dovana — tai ne daiktas, o būdas pasakyti „aš čia, aš su tavimi“. Aš stengsiuosi rinktis tave kiekvieną dieną — smulkmenose, iš kurių susideda didelis dalykas.

Lai šiandien turėtum šiltą dieną: reikalingi žmonės, tinkama muzika, skanus maistas ir jausmas, kad tave mato ir supranta. Aš to labai noriu tau. Ir esu šalia — tiek, kiek sugebu, ir noriu mokėti geriau.

Su diena. Tavo.

Aš perskaičiau. Jokių didelių dramų. Tiesiog tapo tylu. Tada, prieš tris metus, aš nekreipiau dėmesio į „blizgučius“ ir neišgirdau prasmės. Jis bandė kalbėti smulkmenomis, o aš reikalavau „normalių“ gestų ir pykau. Dabar pagaliau supratau, ką jis turėjo omenyje.

Sūnėnas pažvelgė per pečius:
— Ar tu tai paliksi?
— Paliksiu, — atsakiau aš. — Ne todėl, kad reikėtų, o todėl, kad tai svarbu.

Atsargiai įdėjau laišką atgal į voką, įdėjau jį į meškiuko kišenėlę ir užsiuvau siūles storu baltu siūlu. Padėjau meškiuką ne ant viršutinės lentynos, o gerai matomoje vietoje. Ne kaip simbolį „sugrįžti“, o kaip priminimą: kalbėtis paprasčiau, išgirsti atidžiau ir rinktis tai, kas tikrai šildo.

Ir aš supratau paprastą dalyką: dėmesys — tai kalba, kurią svarbu suprasti iš karto, kol žmogus šalia. Nesvarbu, kas yra rankose — pliušinis meškiukas ar brangus žiedas; svarbu ne forma, o tai, kas už jos slypi — noras būti šalia, palaikyti, atspėti be užuominų. Geriau to išmokti laiku, ne po daugelio metų, ardant žaislo siūlę. Tegul šis meškiukas stovi matomoje vietoje ir primena: reikia vertinti ne „idealias“ dovanas, o gyvą dėmesį šiuo metu.