Idomybes

Viena pagyvenusi moteris turėjo šuniuką

Jos sūnus padovanojo labai brangų mažą mažutėlį šuniuką, kaip trupinėlį. Moteris patyrė infarktą ir
sūnus padovanojo šuniuką, kad palaikytų mamą morališkai, kažkaip atitrauktų nuo blogų minčių. Ir tai
padėjo! Senutei -o, tiesą sakant, tai buvo senutė, pasidarė žymiai geriau. Ji ėmė taisytis! Vaikštinėjo su
savo Mikriuku, vedžiojo jį plonyčiu pavadėliu arba nešiojo specialioje rankinėje. Mikriukas – nes jis buvo
mažuliukas, kaip mikrobiukas. Labai švelnus šunelis, paklusnus, žaismingas.

Kartą senutė išėjo pasivaikščioti su Mikriuku, o šalia sustojo mašina. Jaunuolis ir mergina taip
susidomėjo Mikriuku, paprašė paglostyti. Senutei nesinorėjo leisti glostyti savo šuniuko, bet kažkaip
nepatogu atsakyti. Ji pakėlė šuniuką prie mašinos lango. Mergina čiupo Mikriuką, o vaikinas paspaudė
„gazą“ ir momentaliai nurūko. Senutė ėmė bėgti paskui mašiną, šaukdama ir verkdama. Parkrito,
smarkiai susitrenkė ir neteko sąmonės.

Kaimynai iškvietė greitąją, senutę išvežė į ligoninę. Sūnus atėjo pas ją, o ji gulėjo silpna, pamėlusiomis
lūpomis. Ir tik šnibždėjo savo šuniuko vardą. Verkė senatviškomis ašaromis ir šnibždėjo: „Mikriukas“…
O sūnus surado tuos jaunuolius. Kaimynai įsiminė mašiną ir nuspėjo, pas ką tie žmonės buvo atvažiavę.

Jeigu tai žmonės, žinoma. Ir sūnus kreipėsi į draugus. Pažįstamas policininkas greitai išsiaiškino, kur
gyvena mašinos savininkas. Ir žinote, prabangiame name gyvena, neskursta. Ir mašina labai brangi,
įsimintina.

Sūnus atvažiavo į tuos namus. Jis privertė atidaryti duris; nesvarbu kaip. Ir pamatė Mikriuką – šuniukas
labai sirgo. Nuo pagrobimo dienos neėdė ir nelakė, tik garsiai verkė, o paskui jau ir verkti nebegalėjo –
aimanavo ir inkštė.

Žodžiu, sūnus pasiėmė Mikriuką. Nesvarbu kaip, bet pasiėmė. O ir vagims šuniukas pabodo; jie juk
norėjo žaisti ir linksmintis su juo. O pavogė ligotą gyvūną, niekam tikusį. Kuris tik trukdo ir viską terlioja.

Senutė pasveiko, laimei. Ir Mikriukas pasveiko. Dabar jie vaikštinėja atsargiai, prie nieko neina, o Mikriukas akimirksniu slepiasi rankinėje, jei kas artinasi. Viskas baigėsi gerai.

Aš va apie ką: nereikia vogti svetimos laimės. Svetimos meilės. Gali būti, kad tai yra viskas, kuo žmogus
gyvena ir kvėpuoja. Tik tai ir laiko jį ant žemės: kitas žmogus ar vieta po saule, ar trijų arų sodas, ar
pirma vieta kvailame mikroskopiniame konkurse. Štai tas mikroskopinis ir laiko žmogų.

Nereikia atimti pramogai svetimo mažyčio šunelio. Ir neatneš laimės atimta ir pavogta laimė, atleiskite už
tautologiją.

Taip paprastai galima nužudyti žmogų. Dėl kažko mikroskopinio, mažulyčio, kuo jis gyveno ir kvėpavo.

Bet siela irgi mažulytė. Sako, ji sveria vos kelis gramus.

O joje – visas mūsų gyvenimas.

Related Articles

You cannot copy content of this page