Vienintelis sūnus paklausė marčios ir nusprendė atiduoti mane į senelių namus

Mano vienintelis sūnus vedė prieš kelis metus. Kai jis parsivedė namo savo būsimą žmoną, aš taip apsidžiaugiau. Mergina buvo protinga, graži, viską mokėjo ir žinojo, tiesiog atradimas. Kiek vėliau ėmiau pastebėti, kad protinga ji ne į teigiamą pusę.

Mes gyvename kartu mūsų bute. Aš jau turiu 2 anūkus ir marti laukiasi trečio. Galbūt jiems ankšta gyventi su manimi, tačiau nusipirkti atskiro buto, deja, kol kas negali.

Ėmiau pastebėti, kad Miglė, toks marčios vardas, pradėjo nuteikinėti sūnų prieš mane. Tai nutiko po antrojo mažylio gimimo. Žinoma, kai jis rėkė ir nemiegojo, aš buvau jiems reikalinga, padėjau dieną ir naktį. O kai tik vaikas ūgtelėjo ir Miglė ėmė susitvarkyti pati, tai aš pasidariau nebereikalinga.

Kartą išgirdau apie save nemalonių dalykų.

„Mantai, bute ir taip maža vietos mūsų šeimai. Aš su vaikais vos susitvarkau, o čia dar tavo motina karkso. Aš jai paprasčiausiai nebeturėsiu laiko. Tai būtų gerai, jei ji kur nors išvažiuotų.

Mes atvažiuotume į svečius, o patys ramiai gyventume“,- sakė mano sūnui žmona. Tada atkreipiau dėmesį į tai, bet nemaniau, kad ji galės įtikinti sūnų, atvirkščiai, nusprendžiau, kad jis Miglę pastatys į vietą, apgins mane.

O juk manimi nereikia rūpintis, nereikia man padėti, aš pati dar kam nori padėsiu. Čia suprantama, kad Miglė paprasčiausiai nori tapti pilnateise šeimininke, o mane išsiųsti „į pensiją“, taip sakant.

Jei net aš ir išvažiuočiau, jei būtų kur, man norėtųsi pamatyti, kaip ji viena susitvarkytų su vyru, dviem vaikais ir naujagimiu.

Sūnus, žinoma, iš pradžių nė girdėti nenorėjo jos argumentų, tačiau Miglė – moteris protinga, aš net pasakyčiau gudri, sugebėjo įtikinti mano Mantą savo teisumu.

Nemaloniausia čia tai, kad aš ir nesupratau, iškart neįžiūrėjau marčios natūros. Juk vaikščiojo, meiliai šypsojosi, niekada nebuvo grubi. O tai, kaip jie man tai pateikė, protu nesuvokiama!

Miglė tada gulėjo gimdymo namuose ir man pastoviai siuntinėjo žinutes, lyg nebūtų galima paskambinti. Rašė taip nemaloniai,atviru tekstu kalbėjo apie senelių namus, apie tai, kad aš sena ir esu našta jų šeimai. Maniau, kad parodysiu sūnui, viską išsaugojau, o paskui sužinojau, kad sūnus visa tai žino.

Taip bjauru ant dūšios, vienintelis sūnus neapgynė manęs ir svajoja atiduoti į senelių namus. Užauginau, pastačiau ant kojų, visame kame jį palaikiau, visada supratau, o jis šitaip su manimi pasielgė.

Norisi, kad moterys, kurioms jau virš 50, susimąstytų, juk taip gali nutikti kiekvienai, net kai tu pilnai pasitiki savo vaikais.