Laiškas buvusiai žmonai

Tu žinai, viskas, ką tu man pranašavai po skyrybų, išsipildė. Aš jau nebe toks gražus ir sveikas kaip anksčiau, ji mane vadina gyvuliu, o aš juk docentas ir nusipelnęs mokslinis darbuotojas.

Ji visiškai nieko negamina. Šiandien sausio 2, guliu dabar alkanas ir peržiūriu atmintyje visus tavo šedevrus.

Ji sako, kad man nieko negalima: sprandinės negalima, kiaulienos negalima, aš jau nekalbu apie tavo antį, farširuotą putpelėmis, kad ji kur prasmegtų su savo mama, jos abi stovi kaip siena, kai aš sliūkinu į virtuvę, kalendamas dantimis.

Mano naujieji vaikai tiesiog bjaurybės, mūsų vaikai buvo tikri angelai ir puikiai mokėsi, mūsų santykiai su tavo mama buvo sudėtingi, bet dabar aš turiu su kuo palyginti.

Tu žinai, pas mus buvo visko, tačiau mūsų gyvenimas su tavimi man rodosi Edeno sodais ar viešbučiu, kuriame praleidome medaus mėnesį.

Kodėl tu man nenukirtai kojos, kai aš ėjau pas tą žmogėdrą? Tu dėl visko kalta, reikėjo išreikšti principingumą ir nemesti manęs tam tigrui į nasrus!

Tau gerai ten Australijoje, mūsų vaikai padarė tau komunizmą, jie man net nepaskambino per Kalėdas, o juk aš irgi juos auginau,jau nekalbant apie tai, kad suteikiau jiems gyvenimą.

Mažute, jeigu aš numirsiu, tu taip ir žinok, ši nuodėmė bus tau nenuplaunama dėmė.

Tu žadėjai mano mamai, kad būsi su manimi iki grabo lentos, tai va, aš jau prie paskutinės ribos, o tau… nusišikt.