Vyras pastebėjo, kad jo kaimynė kas vakarą su žibintuvėliu eina į mišką – tiesa pasirodė neįtikėtina

Kai Piteris persikėlė į nedidelį namą kaimo pakraštyje, jis svajojo apie ramybę, gamtą ir vienatvę. Jo darbas leido dirbti iš namų, o tankus miškas, esantis už sklypo, suteikė vietai ypatingą ramybę. Kaimynai buvo tylūs, niekas nesijautė įkyrūs, bet viena detalė jam kėlė nemažai klausimų.

Kiekvieną vakarą, apie devintą valandą, jis pro langą matydavo, kaip jo kaimynė – apie penkiasdešimties metų moteris vardu Klara – išeina iš namų su žibintuvėliu ir eina į miško pusę. Be šuns, be krepšio – tik su žibintuvėliu ir mažu kupriniu ant pečių. Po valandos ar pusantros ji grįždavo viena. Ji su niekuo nekalbėjo, ir atrodė, kad net nepastebi smalsių žvilgsnių.

Iš pradžių Piteris į tai nekreipė dėmesio. Maža kas kokių turi įpročių. Tačiau diena po dienos tai kartojosi. Smalsumas augo. Nors jis ilgai nedrįso apie tai paklausti, vieną vakarą nebeatlaikė ir, kai Klara ėjo pro šalį, pašaukė ją.

– Atleiskite, Klara… jūs kas vakarą einate į mišką. Ar viskas gerai?

Moteris sustojo. Kiek pabūvo tyloje, lyg svarstydama, ar verta jam atsakyti. Tada tyliai tarė:

– Taip, viskas gerai. Aš einu ten rinkti garsų. Norite – parodysiu?

Piteris nustebo. Tačiau sutiko.

Kitą vakarą jis šiek tiek jaudindamasis laukė jos prie vartelių. Klara atėjo, kaip visada, su žibintuvėliu ir kuprine, ir kartu jie patraukė siauru taku, vinguriuojančiu tarp medžių. Po kokių penkiolikos minučių jie atsidūrė mažoje laukymėje su išvalyta vieta ir senu mediniu kėdės rėmu. Šalia stovėjo mažas diktofonas ant trikojo.

– Aš įrašinėju miško garsus. Lapų čežėjimą, vabzdžių svirpimą, pelėdų sparnų šlamesį. Jau turiu visą kolekciją. Kai kuriuos garsus net parduodu – muzikantams, dizaineriams, garso režisieriams. Tai hobis, kuris tapo mano darbu, – pasakė ji.

Ji ištraukė iš kuprinės ausines ir padavė jas Piteriui. Jis jas užsidėjo ir išgirdo: švelnų vėją, šakų trakštelėjimus, tolumoje krankiančią varlę, naktinio paukščio šaukinį… Tai buvo gamtos simfonija, tyli, bet užburianti. Jis stovėjo užsimerkęs, bijodamas išleisti iš rankų tą nepakartojamą akimirką.

– Pradėjau tai daryti, kai suvokiau, kaip daug mes prarandame kasdienybės triukšme. Čia tyla negąsdina. Ji kalba. Tereikia išmokti ją suprasti, – pasakė Klara.

Nuo tada Piteris pradėjo kitaip vertinti vakarus. Kartais jis ėjo su ja – tiesiog pasiklausyti. Kartais likdavo namuose, tačiau daugiau nebebuvo nustebintas švieselės tarp medžių. Jis suprato: už kiekvieno keisto elgesio gali slypėti kažkas nuostabaus. O garsai, kurių anksčiau nepastebėjo, tapo jo gyvenimo dalimi.

Dabar kiekvienas vakaras atnešdavo kažką naujo. Ne atsakymus, o pojūčius. Ir tai tapo svarbiau.