Vyras sakė, kad vakarieniauja su kolegomis ir ilgiau neužtruks. Aš patikėjau — iki tol, kol jo kišenėje radau kvitą, kuris viską paaiškino…

Jis įėjo tyliai, lyg pasislėpęs. Nepradraskytas nė nusiauti, numetė švarką ant kėdės ir iš karto dingo į vonią.
Iš už durų pasigirdo vandens garsas — stiprus, tolygus, lyg norėtų nusiplauti visą dieną.
Sėdėjau virtuvėje ir skaičiavau minutes. Vienas, du, trys… per ilgai.

Kai jis išėjo, plaukai buvo šlapi, marškiniai — švieži, o kvapas… ne jo. Kvepėjo kažkuo saldžiu, šiltu, kitu.
— Pavargau, — tarė jis, nepakeldamas akių. — Rytoj papasakosiu.
Aš linktelėjau. Nusišypsojau. Tuo išmoktu šypsniu, kuris laikosi veide, bet ne širdyje.

Pasiliko viena. Pasiėmiau jo švarką, kad pakabinčiau spintoje.
Kai įdėjau ranką į kišenę, kažkas šnibždėjo. Mažas sulankstytas trikampio formos kvitas. Popierius buvo šiltas, lyg vis dar turėtų jo kūno atspaudą.
Išskleidžiau.
Brangaus restorano logotipas miesto centre. Laikas — 22:41. «Vakarienė: 2 asmenys». Du užkandžiai. Du desertai. Vienas butelis vyno.
Du.

Sąmonė iš karto bandė išgelbėti realybę: gal verslo vakarienė? su klientu? su partneriu?
Bet pirštai, perbraukę per eilutes «karpačio» ir «tiramisu», sudrebėjo. Jis nemėgsta tiramisu. Aš — mėgstu.

Aš paslėpiau kvitą į stalčių, bet visą naktį girdėjau, kaip jis ten šnibžda. Atsikeldavau, vaikščiodavau po butą, geriau vandenį iš čiaupo, be priežasties atidarydavau šaldytuvą.
Šie skaičiai, suma, arbatpinigiai — skambėjo galvoje garsiau, nei vanduo duše.

Rytas atrodė kaip visada. Aš užviriau kavą, jis valgė sumuštinį, pavedė telefoną.
— Šiandien truputį pavėluosiu, — mestelėjo tarp gurkšnių. — Naujas projektas, svarbus klientas.
Aš linktelėjau. O jis vėl apsivilko tą patį švarką.
Beveik tariau: lik, pasikalbėkime. Bet nepasakiau.

Po darbo nuėjau pagal kvito adresą.
Kodėl? Nežinau. Gal kad įsitikinčiau, jog restoranas egzistuoja ne tik mano vaizduotėje.
Jis egzistavo. Šilta, plytinės sienos, stikliniai taureliai, minkšta šviesa.
Atsisėdau priešais, ant suolelio. Stebėjau, kaip viduje padavėjas juda kėdes ir dengia stalus.

Įėjau. Akimirkai.
— Jums, madam, staliukas vienam? — paklausė padavėjas su šypsena.
— Ne. Tiesiog domiuosi… ar vakar buvo svečių apie dešimtą? —
Jis gūžtelėjo pečiais:
— Buvo. Daug. Ketvirtadieniais pas mus visada pilna salė. —
Aš linktelėjau, nors nieko nesupratau.

Vakare padėjau kvitą ant stalo, po lino servetėle.
Kortą žaidime, kurios vienas laukia, kas pirmas ją atvers.

Jis vėl grįžo vėlai. Pavakarieniavome, pagyrė sriubą, vėl nuėjo į dušą — ilgam, beveik taip pat kaip tąkart.
Prie durų priėjau, pabeldžiau:
— Ar galiu užeiti?
— Duok penkias minutes, — jis atsiliepė per garsiau nei reikėtų. — Viską paaiškinsiu.

«Penki minutės». «Rytoj». «Vėliau».
Kadaise šie žodžiai reiškė tik laiką. Dabar — atstumą.

Jis paaiškino.
Kad tai buvo klientas. Kad tas nemėgsta vakarieniauti vienas. Kad taip nutiko, kad užsisakė desertą, nes «kaip ir įėjo į meniu».
Kalbėjo ramiai, bet akys visą laiką krypo į šoną, lyg ten slepiasi tiesa.

— Kodėl iškart į dušą? — paklausiau. — Juk ne iš darbo atėjai.
— Norėjau pašiltėti. Sušalau. Juk žinai, dažnai peršalu.

Gal vos tiesa. Gal ne.
Pusiau tiesa kvepia švariau nei melas.

Naktį vėl nemiegojau. Pritylaeidau prie stalo, pakeliau servetėlę, žiūrėdavau į kvitą.
Tai pamačiu, kartais glostydavau. Lyg vaikas tikrintų, ar pokštas dingsta, kai užsimerkiu.

Kitą dieną jis atsiuntė nuotrauką: biuras, kolegos, picos dėžė.
«Sunkus diena. Stipriai už mane laikykis.»
Laikiau.

Tada nuėjau į parduotuvę.
Kvepalų skyriuje radau tą kvapą. «Ambra di… kažkas ten».
Brangus, moteriškas. Aš sakiau sau: tikriausiai, nauja korporatyvinė linija, dabar visi biurai taip kvepia.

Šeštadienį jis pasiūlė eiti į kino. Aš sutikau.
Sėdėjome kartu, dalinomės spragintais kukurūzais. Staiga jo telefone pasirodė pranešimas:
«Ačiū už vakar. Iki pasimatymo.»
Be vardo. Be nuotraukos.
Aš nieko nepasakiau. Tiesiog nuleidau žvilgsnį į jo ranką, gulinčią ant porankio šalia mano.

Sekmadienį ištraukiau užrašų knygutę. Užrašiau tris sakinius:
«Paklausti. Patikslinti. Išgirsti tiesą.»
Tada išroviau puslapį.
Sustrausčiau. Išmečiau.
Ištraukiau atgal. Išlygmečiau. Paslėpiau į stalčių — ten pat, kur ir kvitas.

Vakare, kai jis atsigulė, aš paklausiau:
— Ar yra kažkas, ką norėtum man pasakyti, prieš aš dar pradėdama pati viską prigalvoti?
— Ne. Nieko, kas galėtų tave įskaudinti, — jis atsakė tyliai.

O tai, tikriausiai, skaudžiau nei «taip» ar «ne».

Nežinau, ar ten buvo kita.
Nežinau, kur baigiasi darbas ir prasideda melas.
Žinau tik vieną — vanduo nepanaikina pėdsakų, jei širdis jau yra persismelkęs abejone.

Šiandien vėl padėjau tą kvitą ant stalo.
Bet ne iš jo pusės — viduryje. Tarp mūsų.
Kaip bendrai dalijamą patiekalą, kurio galima imti tik dviese.