Vyro neištikimybė — tai nėra kažkas, ką galima tiesiog pamiršti. Po metų sutikau moterį, su kuria jis mane išdavė. Ir aš nesitikėjau išgirsti tai, ką ji man papasakojo…

Neištikimybė — tai ne konfliktas, po kurio galima pasakyti «viskas gerai» ir gyventi toliau. Tai žaizda. Ji lyg ir užgyja, bet vos tik ją palietus — skausmas grįžta.

Viskas atsiskleidė atsitiktinai. Jis paliko telefoną ant stalo. Žinutė. Du trumpi sakiniai — ir viskas tapo aišku. Po to buvo pokalbiai, ašaros, jo atgaila, mano abejonės. Buvau ant išėjimo ribos. Bet neišėjau. Likau — dėl vaikų, dėl namų, dėl savęs. Nors nuo tos dienos aš niekada jam tikrai nepasitikėjau.

Jos vardą prisiminiau. Veidą — tik iš nuotraukų, atsitiktinai patekusių man į rankas. Metais galvojau apie ją kaip apie tą, kuri sugriovė mano gyvenimą. Man buvo nesvarbu, ar ji žinojo, kad jis vedęs. Ji buvo «ta kita». O aš — ta, kuri kėlėsi iš pelenų.

Praėjo beveik penkiolika metų. Vyro jau nėra. Paskutiniais santuokos metais gyvenome šalia, bet ne kartu. Tarp mūsų neliko nei šilumos, nei artumo. Tiesiog gyvenau — iš inercijos, be tikrų jausmų.

Ir staiga sutikau ją.

Visiškai atsitiktinai — poliklinikoje. Eilė, triukšmas, pagyvenusios moterys, šnekančios apie vaistus ir anūkus. Ir staiga — ji. Atpažinau iš karto. Žvilgsnis, laikysena, eisena. Pagyvenusi, pražilusi, bet ta pati.
Norėjau nukreipti akis, apsimesti, kad suklydau. Bet ji priėjo.
— Atsiprašau… ar jūs esate…?
Atsikirtau. Negalėjau ištarti nė žodžio. Širdis stipriai pulsavo, pirštai susispaudė į kumštį.
— Tai aš, — ji tyliai tarė.
Tarp mūsų nusileido pauzė.
O tada ji pasakė tai, ko niekada nesitikėjau išgirsti:
— Noriu atsiprašyti. Tada man trūko drąsos. Žinau, kad tai nieko nepakeis, bet aš tikrai nežinojau, kad jis nėra laisvas. Sužinojau per vėlai. Man buvo gėda. Viskas greitai baigėsi. O jūs likote su skausmu.

Žiūrėjau į ją — ir nemačiau joje tos tikros moters iš senų nuotraukų. Prieš mane stovėjo žmogus — pavargęs, nuoširdus, su tyliu balsu, kuriame skambėjo apgailestavimas.

Nežinojau, ką pasakyti. Tiesiog tylėjome.
O tada ji pridūrė:
— Tada ir mano pasaulis sugriuvo. Ir nuo tada su savimi nešioju šį jausmą — jūsų skausmą, savo tylą, tą gėdą. Net jei niekada nebuvome pažįstamos.

Ir staiga pirmą kartą per visus šiuos metus nustojau matyti ją kaip «išskyrusiąją». Pamačiau moterį, tokią pat kaip aš. Sugniuždytą, kaltą, pagyvenusią. Jos akyse nebuvo pasiteisinimo — tik nuovargis.

Neištariau: «Atleidžiu tau».
Neištariau: «Teisi esi».
Patifikavo tik:
— Gerai, kad tai pasakei.

Ji atsisėdo šiek tiek atokiau. Laukėme tyloje. Ir pirmą kartą per ilgą laiką tyla nežeidė.

Namie ilgai sėdėjau prie virtuvinio stalo, žvelgdama į atvėsusios arbatos puodelį.
Ir staiga pajutau, kad mano viduje tapo lengviau.
Ne todėl, kad viskas pamiršta, bet todėl, kad paleidau.
Šis skausmas manęs nebelaikė savo valdžioje.

Galbūt tada mes abi buvome aukos — kiekviena savaip.
Ir dabar suprantu: neapykanta negydo.
Praeitis jau pakankamai sukėlė skausmo. Tegul bent dabartis būna rami.