10 Fridos Kahlo citatų, kurias įsiminti naudinga visiems

„Įsimylėk save, gyvenimą ir tik paskui kažką dar.“

Taip sakydavo Frida, kurią pervažiavo tankas, vardu Diego.

Štai žinote, čia pagalvojau, kad mes vis verkiame, skundžiamės savo gyvenimo palydovais (žmonomis, vyrais)… bet mes patys juos ir išsirenkame. Patys pasirenkame likti. Net jei blogai.

Kas trukdė Fridai – ugningai, stipriai, žaviai, turinčiai pasisekimą tarp vyrų susirasti kitą? Tą, kuris būtų jai ištikimas, dievintų ją ir nešiotų ant rankų?

Tiesą sakant, Diego irgi ją dievino. Kaip mokėjo. O saugoti ištikimybę ir neversti jos kentėti negalėjo.

Kas jai trukdė išeiti?

Niekas. Tai buvo jos pasirinkimas.

Kiek meilės laiškų ji jam parašė!

Ji buvo pilna jo. Jis sruvo iš jos per kraštus, lyg kraujas iš perplėštos aortos.

Ir tuo pat metu ji sakė, kad jos gyvenime buvo dvi avarijos – autobusas ir Diego, be to, Diego pasirodė
blogesnis.

Tačiau ji neišėjo.

Turbūt, ji žinojo, ką sakė. Žinojo, tačiau pati taip nesugebėjo.

O dar ji sakė:

„Tu nusipelnai vyro, kuris myli tave susitaršiusią, su visomis priežastimis, verčiančiomis tave staigiai
pabusti ir su visais demonais, neleidžiančiais tau miegoti.“

Ar Diego buvo toks?

Frida sakė:

„Jei jūs elgiatės lyg žinodami, ką darote, jūs galite daryti ką panorėję“.

Ir aš negaliu ja netikėti. Jos gyvenimas buvo pilnas skausmo ir kančių. Bet net per juos ji darė ką norėjo. Galbūt būtent tai suteikė jai jėgų atsistoti tada, kai jai pasakė, kad ji niekada negalės vaikščioti.

„Kiekvienu momentu jis mano vaikas. Mano vaikas kasdien gimsta iš manęs pačios“.

Neblogai tai prisiminti visada. Mūsų gyvenimas, mūsų momentai gimsta iš mūsų. Gaila, kad mes nesielgiame su jais kaip su savo vaikais. O elgiamės kaip su gegužiukais, kuriuos mums primetė tretieji asmenys.

„Palikau pavydą ir ėmiau galvoti, kad kiekvienas eina ten, kur jis nori likti ir praranda tai, ką nori prarasti.“

Juk nieko negalima sulaikyti jėga.

Ir jokia super kontrolė tam nepadės.

„Galingiausias menas gyvenime – skausmą paversti gydomuoju talismanu, atgimusiu drugeliu, šviečiančiu spalvų festivalyje.“

Mes galime tai padaryti. Tai mūsų valioje.

Deja, nenorime. Ir renkamės globoti savo skausmą, kantriai maitindami, nuo ko jis auga ir didėja.

Kam mes tai darome?

„Grožis ir bjaurumas – tai miražas, todėl kad galiausiai kiti mato mūsų vidurius“.

Net jei mums atrodo, kad taip nėra.

„Jei norite, kad būčiau jūsų gyvenime, patalpinkite mane ten. Aš neprivalau kovoti dėl pozicijos.“

Jei kovojate dėl to, kad užimtumėte tam tikrą vietą kažkokio žmogaus gyvenime, ką gi… Neturiu kuo jūsų nudžiuginti. Jūs niekada neužimsite tos vietos. Jei žmogus geranoriškai nepatalpino jūsų ten, jis to nenori. Taškas.

„Nenoriu pusės meilės, perplėštos pusiau. Aš tiek daug kovojau ir kentėjau, kad nusipelnau kažko vientiso, stipraus, nesugriaunamo.“

Kaip dažnai mes sutinkame su kažkuo padalintu pusiau, nepilnaverčiu, pusfabrikačiu. Ar tai visada pateisinama? Argi mes nenusipelnome kažko vientiso?

„Ir dėl vieno dalyko galiu tau prisiekti: aš, kuri įsimylėjo tavo sparnus, niekada nenorėsiu tau jų pakirpti“.

Nekirpkite sparnų tiems, kuriuos mylite.

Tai bus geriausias prisipažinimas meilėje.

Visa kita – ne meilė. Tai savimeilė.