5 mintys, kurios palaikys jus sunkioje situacijoje

Išlaikykite ramybę, kvėpuokite, mąstykite.

Kai susidoroti su įvykiais arba emocijomis, kad nepasiduotumėte pagundai supanikuoti – užimkite savo
protą apmąstymais apie kažką didesnio, universalaus. Pavyzdžiui, pabandykite perleisti per save vieną
iš sekančių minčių.

Jei jūsų gyvenime kažkas pasisuko ne taip – dėkokite.

Būna dienų, kai labai reikia, kad kas nors pasakytų viską kaip yra, be kaltinimų ir su humoru. Man dažnai
būna skaudu, nes aš per ilgai kažko laikausi – argumento, santykių – arba bandau priversti kažką įvykti
ar suveikti. Šis jogos mokytojas priminė man, kad galima paleisti.

Kalbėkite su savimi geruoju.

Aš, kaip niekas kitas, moku pati save išbarti – aš tiesiog kažkokia savęs žeminimo karalienė! Pati idėja,
kad galima būti švelniai pačiai su savimi labai paprasta, bet man reikia sau apie tai pastoviai priminti.
Gaudyti save blogai besielgiant su savimi ir keisti tai gerumu – stulbinančiai gydanti praktika.

„Viena pagrindinių Visatos taisyklių – niekas nėra tobulas. Tobulybės tiesiog neegzistuoja“.

Dėstytoja kartą perskaitė šią Steveno Hawkingo citatą tuo mano gyvenimo periodu, kai aš abejojau savo
sprendimais ir išvis jaučiausi pasimetusi. Ir mane ši frazė giliai palietė. Jei niekas nėra tobulas (ir tai
mokslinis faktas!) , tai normalu, kad ir mano kelias netobulas.

Jei niekas nėra tobulas, tai ir aš greičiausiai niekada tiksliai nežinosiu, ką darau. Ir jei niekas nėra
tobulas, reiškia, būtent tokia ir turi būti Visata.

Kartais tiesiog reikia padaryti pozą „kojos ant sienos“. Todėl kad kartais mažiau reiškia daugiau.
Pastoviai verčiu save kažką daryti – namie, darbe, ir taip, jogos praktikos metu, todėl kai instruktorė
ištarė šią frazę prieš pasakant, kad šiandien mes darysite atstatančią Viparito Karani pozą (sulenktos
žvakės pozą) vietoj Salamba Sarvangasanos (stovėjimo ant pečių) arba Salamba Širšasanos (stovėjimo
ant galvos), kurias mes paprastai darome, man ji pasirodė labai svarbi.

Priminimas apie tai, kad pasirinkę kažką labiau atstatančio, galime padėti sau pasijusti stipresniais –
pamoka, kuri liko su manimi nuo tos dienos.

Būkite kaip medis. Išsaugokite ryšį su žeme. Visa, kas tolina jus nuo ramybės būsenos, dings, kai mes
įsižeminę.

Kai aš jaučiu savo „šaknis“ – savo šeimą, draugus, su kuriais mes buvome kartu daug metų, tai, ką aš iš
tiesų mėgstu daryti – aš pastoviai jaučiu gilią ramybę. Abejonių ir nepasitikėjimo minutėmis aš stengiuosi
sugrįžti į tą susijungimo su Žeme jausmą, su savo šaknimis, su tuo, kas aš esu.