30 metų pragyvenome su vyru, bet vos neišsiskyrėme dėl eilinių metinių šventimo

Buvau ištekėjusi didesniąją dalį savo sąmoningo gyvenimo. 30 metų kartu – rimtas laikas! Toli gražu ne visi pajėgūs šitiek laiko pragyventi petys petin ir likti kartu bei toliau mylėti savo antrą pusę.

Tam reikia daug kantrybės. O svarbiausia – bet kokioje situacijoje stengtis ieškoti ir rasti kompromisus. Tačiau kartais tai padaryti būna oi kaip nelengva!

Štai ir dabar tarp manęs ir vyro iškilo rimtas nesusipratimas. Apvalią datą, mūsų vestuvių metines kiekvienas norėjo atšvęsti savaip.

Vyras mano, kad perlinės vestuvės – puiki dingstis sukviesti visą mūsų šeimą bei draugus ir linksmai praleisti laiką kartu su brangiausiais ir mylimiausiais žmonėmis gerame restorane.

Žinoma, šventė atsieis nepigiai, juk net pačiais kukliausiais paskaičiavimais teks pakviesti ne mažiau 40 žmonių.

Na o man gaila išmesti tokius pinigus į balą ir paprasčiausiai išleisti per vieną vakarą. Aš su malonumu vykčiau su vyru poilsiauti, geriausia kur nors prie jūros.

Žinoma, tam tikrą pinigų sumą mes su vyru sutaupėme. Tačiau užtektų tik kažkam vienam – arba restoranui ir svečiams, arba kelionei.

Žodžiu, mūsų šventė nenumaldomai artėjo, o susitarti su vyru mums niekaip nepavyko. Ir jei iš pradžių mes kalbėjomės visai ramiai, tai paskutinis mūsų pokalbis šia tema baigėsi grandioziniu skandalu.

Kiekvienas laikėsi savo požiūrio, susitarti niekaip negalėjome. Galiausiai mūsų ginčas baigėsi tuo, kad mes ėmėme rėkti vienas ant kito.

Praverkiau pusę nakties, nuoširdžiai manydama, kad mano vyras tironas ir niekšas, kuris visiškai manę nemyli ir negerbia. Galų gale prisigalvojau tiek, kad buvau pasiruošusi išsiskirti su tuo velnio egoistu tiesiog rytoj.

Galų gale, vaikai užaugo, o aš ir be jo pragyvensiu! Reiškia, atšvenčiame jubiliejų, kad neužsitrauktume gėdos prieš svečius, o paskui iškart rašau pareiškimą skyryboms. Priėmusi tokį sprendimą, pagaliau užmigau.

Na o ryte, kai pabudau, vyras pažvelgė į mano užmiegotą veidą, o paskui apkabino ir pasakė:

– Atleisk, kad aprėkiau tave! Na nori, mes pataupysime pinigų ir važiuosime į kelionę sekančią vasarą?

– Pažadi? – tylutėliai paklausiau aš.

– Pažadu! – absoliučiai rimtai atsakė vyras.

Kažkaip susitaikėme. Dabar mano naktinė nuoskauda man rodėsi kvaila ir vaikiška.

Vakar susirinkome restorane atšvęsti mūsų perlinių vestuvių. Žiūrėdama į artimiausius ir mylimiausius žmones – tėvus, vaikus, anūkus ir draugus supratau, kad vyras buvo teisus.

Bala nematė tų pinigų. Į kelionę galima vykti po metų. Užtai gavosi tiesiog stulbinanti, linksma šventė.

Tą vakarą mums padovanojo daug gėlių ir malonių siurprizų. Šilti ir nuoširdūs žodžiai bei linkėjimai, geros šypsenos, linksmi konkursai padarė šį birželio vakarą tiesiog stebuklingą.

Na o paskui vedėja atidavė mikrofoną mano vyrui, o jis paklausė, žiūrėdamas į mane:

– Brangioji, o tavęs nenustebino, kad niekas iš svečių nepadovanojo mums dovanų?

Rimtai? Aš nė neatkreipiau dėmesio į tai.

O vyras tęsė:

– Esmė tame, kad aš iš anksto paprašiau svečių surinkti tam tikrą sumą. Juk tu svajoji apie kelionę, o tai padės mums įgyvendinti svajonę.

Ir įvardijo sumą. Oho!

Žodžiu, šiandien su vyru einame į agentūrą išsirinkti kelionės. O aš žiūriu į jį ir jaučiuosi visiška kvaiša.

Per tiek metų vyras puikiai išstudijavo mano charakterį. Suprato, kad aš labai pavargau ir taip puikiai viską sugalvojo. O aš ruošiausi su juo skirtis ir laikiau jį beveik monstru!

Gerai dar, kad laiku susiprotėjau. Kitaip nežinau, kaip pažiūrėčiau jam ir vaikams į akis.