Sūnus pasakė tėvams, kad nenori, jog jo vaikai būtų tokie pat vargšai kaip jis

Neseniai sutikau savo draugę, kurios nemačiau jau ilgą laiką.

– Ar žinai, ką man pasakė mano vyriausias sūnus? – pranešė keturiasdešimtmetė Valda.

– Jis sakė, kad niekada neturės vaikų! Aš jo paklausiau – kaip tai niekada? O jis atsakė – aš nenoriu, kad mano vaikai augtų taip, kaip aš, skurde!

Ką jūs manote, ar tėvai turi priežastį įsižeisti dėl savo sūnaus žodžių?

Valdos vyresniajam sūnui netrukus sukaks septyniolika. Berniukas nebuvo išlepintas, visada buvo labai ramus ir dėmesingas. Tėvas ir motina su juo neturėjo jokių rūpesčių. Jis visada gerai mokėsi, buvo sportininkas, visada vykdė visus namų ruošos darbus.

Valda su vyru taip pat augina jaunesnįjį sūnų, kuriam vienuolika metų. Jie su vyru stengėsi, kad jų vaikai nieko nestokotų. Šeima niekada nepatyrė didelio trūkumo, bet ir didelio turto neturėjo – tiesiog paprasta vidutinės klasės šeima. Valda su vyru visada dirbo, dabar moka paskolą už būstą, turi automobilį, o kasmet vyksta atostogų prie jūros.

Valda mano, kad kartais jie gyvena pernelyg prabangiai, galėtų ir taupiau, bet juk vaikams negali taupyti. Vaikai turi tobulėti: dviračiai, gitaros pamokos, sporto sekcijos, riedučiai, anglų kalbos kursai, gera apranga, tinkama mityba – visa tai berniukai gavo. Kaip be viso to?

– Jei mes esame vargšai, tai aš nebeturiu ką pasakyti! – Valda liūdnai papurto galvą.

– Žinoma, mes su vyru nemanėme, kad reikia jiems pirkti naujausių modelių iPhone ar batų už 300 eurų už porą! Bet jie to niekada ir neprašė.
Suprantu, kad kai kurie mūsų pažįstami nepagaili pinigų, ir jų vaikai turi dar geresnių daiktų nei mūsų.

Tačiau aš nematau tame nieko blogo. Juk visada yra žmonių, kurie turi daugiau pinigų, todėl bandyti su visais varžytis, mano nuomone, nėra protinga. Šią temą su vaikais aptariau ne kartą…

Valda su vyru nori, kad sūnus stengtųsi įstoti į valstybės finansuojamą vietą universitete, todėl jie negaili pinigų jo išsilavinimui – jis lanko mokamus kursus ir ruošiasi su korepetitoriais.

– Jei jam nepavyks pats įstoti, mes, žinoma, padėsime ir mokėsime už mokslą, – sako draugė. – Bet mums būtų lengviau, jei jis įstotų į nemokamą vietą, nes jis nori studijuoti universitete, kur mokslai yra labai brangūs.

Turime pripažinti, kad berniukas yra labai stropus.

Vaikinas supranta, kad jam teks pats prasiskinti sau kelią gyvenime. Tėvai niekada negalės padovanoti nei jam, nei jo broliui nei automobilio, nei buto, nes patys tik po kelerių metų atsiskaitys už paskolą. Paveldėti didelio turto taip pat nėra iš kur, nes jų seneliai ir močiutės gyvena kaime.

Sostinėje jie niekada neturėjo senelių, kurie galėtų palikti jam butą.

– Viskas, ką mes turime, uždirbome savo rankomis! – pasidalijo Valda.

– Mes niekada iš nieko nieko nelaukėme. Į sostinę atsikraustėme prieš dvidešimt dvejus metus tik su vienu lagaminu. Buvo sunku, daug dirbome, bet palaipsniui viskas susitvarkė. Įsigijome butą su paskola, nusipirkome automobilį, susilaukėme berniukų. Niekada negalvojau, kad mes vargšai!

Valda yra įsitikinusi, kad jos sūnums gyvenime bus lengviau nei jiems, nes jie visada galės pasilikti tėvų namuose, o tėvai niekada jų nepaliks alkanų. Jie mokėsi Vilniuje, čia užaugo, čia turi daug pažįstamų ir draugų.

Sūnums nereikės važiuoti į svetimą miestą su vienu lagaminu, kur jų niekas nelauks. Stogas virš galvos ir maistas – tai jau nemažai!

Tiesą sakant, draugę labai įžeidė sūnaus žodžiai.

O ką manote jūs, ar tikrai vaikinas peržengė ribas? Jis iš normalios šeimos, niekada netrūko nei šilumos, nei maisto, kasmet važiuodavo prie jūros. Ar jis apskritai gali kalbėti apie skurdą, o juo labiau priekaištauti tėvams? Kaip jam apskritai pavyko tokius žodžius pasakyti?

Gal jis mano, kad tėvai vargsta, tai tegu pats bando gyventi pakankamai gerai, tegu parodo, kaip reikia užsidirbti pinigų! Galbūt jis visą gyvenimą priekaištaus tėvams, kad jam nebuvo lemta gimti su auksine šaukšteliu burnoje?

O gal berniukas tiesiog įvardijo dalykus tikraisiais vardais. Kur yra laimė? Pasiimti paskolą su didžiuliais procentais ir pirkti naujus batus tik tada, kai tai būtina – gal tai iš tikrųjų gali būti vadinama skurdu? Situacija iš tiesų yra dviprasmiška! Ar tėvai turi teisę pykti dėl tiesos? O kaip turėtų jaustis vaikai, užaugę skurde?