O močiutės, tai vaikaičių prižiūrėti nė nesiruošė! Klaidos, kurias supratau per vėlai

Kai gimė mūsų sūnus, buvau pilna entuziazmo, bet taip pat, kaip ir visos jaunos mamos, truputį bijojau ateities. „Nieko tokio, – raminau save, – juk šalia bus močiutės. Kam gi dar, jei ne joms, džiaugtis vaikaičiu ir padėti?“

Pirmieji mėnesiai buvo puikūs. Mažylis buvo sveikas, greitai pripratau prie naktinių maitinimų, pasivaikščiojimų parke ir begalinių supimų. Tačiau motinystės džiaugsmas kažkuriuo momentu ėmė keistis nuovargiu. Supratau, kad man trūksta laiko sau, vyrui, kažkokiems reikalams.

Būtent tada ir atsirado mano pagrindinė iliuzija. Įsivaizdavau, kaip bent kelioms valandoms galėsiu palikti mažylį bobutėms ir truputį pailsėti.

Pirmasis skambutis su prašymu pabūti su vaikaičiu nebuvo sėkmingas. Mama atsakė neaiškiai: „Žinai, turiu reikalų, gal geriau kitą kartą, ar ne?“ „Na, gerai, kitą kartą tai kitą kartą,“ – nusprendžiau, nesuteikusi tam svarbos.

Praėjo pora savaičių. Man susikaupė reikalų, ir vėl kreipiausi į bobutę. Šį kartą į anytą. Ji atsakė džiugiai, bet pridūrė: „Žinoma, pabūsiu, bet gal geriau ateisiu į svečius, pabūsiu pas jus? Man taip nepatogu su vaiku važiuoti į namus.“ Sutikau.

Atėjo „ta diena“, ir anyta atėjo. Tačiau pasirodė, kad jos pagalba labiau susidėjo iš to, kad ji tiesiog sėdėjo šalia, kalbėjosi, bet neatėmė mažylio ir nesuteikė man pertraukos. Ji papasakojo apie naujienas, planus, tačiau po kelių valandų pasakė, kad jai skauda nugarą ir jai geriau grįžti namo.

Praėjo dar šiek tiek laiko, ir vėl pabandžiau paprašyti mamos pabūti su vaikaičiu. Ir staiga ji prisipažino: „Supranti, brangioji, man jau ne dvidešimt metų. Žinoma, myliu tave ir vaikaičią, bet bijau, kad tiesiog nesusitvarkysiu su tokiomis užduotimis.“ Jos akyse buvo apgailestavimas, bet nuo to man nebuvo lengviau.

Taip supratau: bobutės jau ne tos, kokias jas įsivaizdavau. Jos norėjo matyti vaikaičią, džiaugtis jo pasiekimais, bet nenorėjo skirti jėgų nuolatinei priežiūrai. Lūkesčiai, kad jos bus mano „pagalbininkės visais atvejais“, pasirodė esą klaidingi.

Toliau vyliausi ir trečią kartą kreipiausi į anytą, bet išgirdau, kad ji turi mezgimo būrelį ir susitikimus su draugėmis. Ji pasiūlė man atidėti visus reikalus ir tiesiog mėgautis motinyste. „Juk tu namie su juo, jis mažas angelėlis, pasimėgauk akimirka!“

Visa tai, tiesą sakant, buvo nusivylimas. Supratau, kad mano planas dėl pagalbos iš bobučių – tai miražas. Jos nebuvo pasiruošusios mesti savo gyvenimą, įpročius, kad padėtų man kiekvieną kartą, kai reikia. Naiviai tikėdamasi, kad jos padės, neatsižvelgiau, kad bobutės taip pat turi savo interesus ir reikalų.

Vienu momentu tiesiog priėmiau šį faktą ir nusprendžiau peržiūrėti savo lūkesčius. Man teko išmokti organizuoti savo reikalus taip, kad viską suspėčiau pati. Vyras perėmė dalį pareigų, netgi galvojome apie auklę, kad nebūtume priklausomi nuo kitų grafiko.

Ir žinote, keista, bet viskas tapo paprasčiau. Pagaliau pajutau, kad susitvarkau. Jokių nusivylimų, jokių lūkesčių iš kitų žmonių, kurių jie negali įvykdyti.

Močiutės pradėjo atvykti į svečius, kai pačios norėjo, o aš daugiau nesitikėjau, kad jos mane gelbės iš bet kokios situacijos. Tai leido mums išlaikyti šiltus santykius, ir dabar, kai bobutės mato vaikaičią, jos nuoširdžiai džiaugiasi jo pasiekimais, o aš jaučiuosi stipresnė ir labiau pasitikinti savimi.

Klaidos, kurias supratau per vėlai, mane išmokė nesitikėti iš kitų, kai kalbama apie mano šeimą.