Idomybes
Netikėtai atsirado mano buvusio vyro tėvai ir pareikalavo namo raktų — sutikau, bet su viena sąlyga
Kai kurie gyvenimo momentai viską pakeičia. Man ir Tomui toks momentas buvo tada, kai jis, vos 17-os, pasirodė prie mano durų su ašarotomis akimis ir kuprine ant pečių. Jo tėvai išvarė jį be paaiškinimo, tarsi nereikalingą daiktą. Mano mama nė nedvejodama priėmė jį kaip savo sūnų. Nuo tos dienos jis tapo mūsų šeimos dalimi.
Mes augome kartu, palaikydami vienas kitą mokykloje, o vėliau ir universitete. Aš pasirinkau personalo vadybos darbą, nes mėgau suprasti žmones. Tomas buvo talentingas programuotojas, gebantis paaiškinti tai, ko nesupratau. Mes buvome tobula komanda, kol prieš ketverius metus gyvenimas nepatikrino mūsų stiprybės – Tomui buvo diagnozuotas kaulų vėžys.
Pasaulis subyrėjo, bet mes laikėmės kartu. Dirbau dviejuose darbuose, kad galėčiau mokėti už namą, kurį Tomas nupirko. Jis vis dar vylėsi, kad jo tėvai jį priims atgal, bet jie nepasirodė. Jis išėjo, nešdamasis šią naštą savo širdyje.
Praėjus mėnesiui po laidotuvių, pasigirdo beldimas į duris. Atidarusi jas pamačiau tuos, kurie išdavė Tomą sunkiausią akimirką. Jo mama Lina dirbtinai šypsojosi: „Mes taip liūdime. Tau turbūt sunku vienai šiame name.“ Tėvas Ričardas be ceremonijų pasakė: „Tomas buvo mūsų sūnus. Šie namai priklauso mums.“
Jų advokatas patvirtino pretenzijas: „Pagal įstatymą, jei nėra testamento, turtas atitenka artimiausiems giminaičiams.“ Viriau iš pykčio. „Jūs jį palikote, o dabar norite namo, už kurį mokėjau aš? Namai yra registruoti mano vardu.“
Bet jie nesitraukė. „Tomas būtų norėjęs, kad namai liktų šeimai“, – pareiškė Lina. Susitvardžiau: „Tomas prieš metus perrašė namą man. Norite jį atgauti? Sumokėkite man už ketverius metus, kuriuos mokėjau paskolą.“
Ričardas šnypštelėjo: „Mes negalime to sau leisti. Perrašyk paskolą mums arba susitiksime teisme.“ Aš tvirtai atsakiau: „Prieš eidami į teismą atsakykite: kodėl atstūmėte savo sūnų? Kodėl ignoravote jo bandymus susitaikyti?“
Ištraukiau Tomo paliktą laišką. Lina drebančiomis rankomis jį perskaitė. Jame buvo parašyta: „Atleiskite, kad nebuvau toks sūnus, kokio norėjote. Išmokau atleisti jums už skausmą, kurį sukėlėte. Tikiuosi, vieną dieną ir patys sau atleisite.“
Kambaryje stojo tyla. Lina sumurmėjo: „Manėme, kad taip bus geriau.“ Tai buvo tušti žodžiai. „To neužtenka“, – atsakiau. Jų advokatas sušnibždėjo: „Geriau eime.“ Jie išėjo nuleidę galvas. Užrakinusi duris pajutau keistą palengvėjimo ir liūdesio mišinį. Dabar šie namai buvo ne tik mano – jie buvo mūsų.