Mane išvarė iš namų, nes negalėjau turėti vaikų. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas

— Greta, tarp mūsų viskas baigta, – šaltai ištarė Andrius. – Aš noriu tikros šeimos. Vaikų. O tu jų man negali duoti. Aš jau padaviau skyrybų prašymą. Turi tris dienas susirinkti daiktus. Kai išvyksi – paskambink. Kol kas apsistosiu pas mamą, o vėliau persikelsiu į butą, kurį ruošiu savo vaikui ir jo motinai. Taip, nesistebėk – mano nauja moteris laukiasi. Trys dienos, Greta.

Greta stovėjo svetainės viduryje kaip sustingusi. Tarsi laikas būtų sustojęs. Penkeri metai pastangų tapti mama. Trys skaudūs praradimai. Ir dabar – šie žodžiai. Nei trupučio švelnumo. Viskas buvo pasakyta tiesiai, lyg ji būtų nenaudinga kuprinė, kurios jis pagaliau nusprendė atsikratyti.

Kai už Andriaus užsidarė durys, Greta palūžo ant sofos. Butas paskendo tyloje. Kur dabar? Iki santuokos ji gyveno pas tetą Kaune, bet teta jau mirusi, o pusbrolis pardavė jos butą. Beliko tik vienas variantas – močiutės namas Senamiesčio kaimelyje. Apleistas, bet jos.

Kitą rytą atėjo nepageidauta viešnia – Irena, Andriaus mama. Ta pati, kuri niekada neslėpė, kad Greta jai netiko.

— Aš atėjau įsitikinti, kad neišsineši nieko svetimo, – iškart pasakė ji.

— Nesijaudinkit, man nereikia jūsų paveldėtų šakučių, – ramiai atsakė Greta.

— Apsukri pasidarei. Aš juk sakiau Andriui po antro persileidimo: „Iš šitos vaikų nebus“.

— Na, dabar turėsit anūką. Ko dar gali reikėti?

— Tik ne iš tavęs.

— Ir nebus.

Irena sklaidėsi po butą kaip revizorė – viską tikrino, viską komentavo. Greta tylėdama dėliojo savo daiktus. Bet staiga prisiminė – porcelianinė katytė balkone, kurioje buvo mamos auskarai ir žiedas. Be didelės vertės, bet su didžiule širdimi.

Ji išėjo į balkoną, o Irena suriko:

— Ką ten dar ieškai? Greičiau, jau temsta!

Katytė buvo vietoje. Greta ją paėmė, grįžo, padėjo raktus ant stalo.

— Viskas. Viso gero. Ir tikiuosi – visiems laikams.

Ji dar užsuko į darbą pasiimti atostogų. Buvo nedarbingume, bet paprašė trijų savaičių tylos.

— Tiesą sakant, be tavęs čia viskas stovi, – tarė vadovas. – Bet suprantu. Svarbiausia – būk ryšyje.

— Ačiū. Stengsiuosi atsigauti.

— Reikia pagalbos su gyvenamuoju plotu?

— Ne. Nusprendžiau – važiuosiu į močiutės namą Senamiestyje.

Namas stovėjo tuščias nuo močiutės mirties. Mažas sodas, senas klevas, lauko ramunės. Greta čia nebuvo daugiau nei dvejus metus. Paskutinį kartą jie su Andriumi čia praleido savaitgalį. Kepė mėsą ant grotelių, gėrė šampaną. Dabar – tyla ir dulkės. Tik ant stalo – nešvarūs indai, vyno buteliai, sulčių pakeliai.

Ji plovė indus, kai kažkas pasibeldė į langą.

— Ar viskas gerai? – pasigirdo vyriškas balsas.

Prie durų stovėjo nepažįstamasis.

— Atsiprašau, jei išgąsdinau. Esu kaimynas. Mačiau, kad atvykot, bet niekas neišėjo, o iš kamino kilo dūmai. Galvojau, gal kas atsitiko.

— Viskas gerai, ačiū.

— Esat Andriaus giminaitė? Jis čia neseniai buvo su nėščia moterimi.

— Aš – beveik buvusi jo žmona. O šis namas – mano.

— Supratau… Aš Paulius, laikinai gyvenu draugo name netoliese. Taip pat išsiskyręs. Jei reikės – padėsiu. Moku pakeisti spynas.

— Labai laiku. Spyną tikrai reikia keisti. Rytoj važiuosiu pirkti.

— Nesivargink. Aš pasirūpinsiu. Įdėsiu, kaip priklauso.

Praėjo dvi savaitės. Gretai nesinorėjo grįžti. Darbas palauks. Andrius neskambino, tik atsiuntė teismo datą. Ir gerai. Matyti jo ji nenorėjo.

Šeštadienį Paulius pasiūlė pasivaikščioti iki upės – pakeisti aplinką. Grįžo saulėtą popietę ir pamatė juodą sedaną prie namo. Greta iškart pažino Andriaus automobilį.

Jis bandė atrakinti duris, o jo moteris stovėjo šalia, nervingai dairydamasi. Greta priėjo.

— Ką jūs čia veikiat prie mano namų?

Andrius atsisuko:

— Tu pakeitei spyną?

— Rimtai? Šis namas priklauso man. Pamiršai?

— Jis man sakė, kad šitas namas – mūsų! – suriko jo moteris.

— O jis tau dar nepasakė, kad jo vairuotojo pažymėjimas nebegalioja?

Andrius pravėrė burną, bet nieko neištarė. Greta nusišypsojo, paėmė Pauliaus ranką.

— Uždaryk duris. Čia kažkokie svetimi lenda.

Andrius nieko neatsakė. Tyliai įsodino moterį į automobilį ir išvažiavo.

— Įdomus jo gyvenimas bus, – tarstelėjo Paulius.

— Tegul gyvena. O aš dabar – pagaliau gyvenu iš tikrųjų.

Praėjo ketveri metai.

Greta stovėjo prekybos centre, kai pamatė Ireną. Ši vos pažino ją.

— Greta? Tu taip pasikeitei… Tu… nėščia?

— Taip, – ramiai atsakė Greta ir švelniai paglostė pilvą. – Liko mėnuo.

— O Andriui viskas blogai. Kūdikis gimė silpnas. Jo moteris pabėgo. Jis dabar vienas su vaiku.

— Gaila. Bet kiekvienas gauna tai, ką pasirinko.

— Tu… esi viena?

— Ne. Mane laukia.

Irena atsisuko ir pamatė Paulių, laikantį už rankos maždaug trejų metų mergaitę.

— Mama! – sušuko mažylė ir pribėgo prie Gretos.

Irena liko stovėti su vežimėliu rankose.

O Greta, apkabinusi dukrą ir vyrą, kurio nesitikėjo sutikti, pagalvojo:

Kartais, kad taptum mama ir būtum mylima, turi pereiti per viską. Ir tik po to atrasti tai, kas visada buvo skirta tau.