Aš negalėjau atleisti ir ilgai niekinau tėvą už tai, kad jis mus paliko. Kol nesužinojau priežasties, kodėl jis taip pasielgė

Penkiolika metų nekalbėjau su tėvu. Jis išėjo, kai man buvo dvylika, ir aš prisiekiau niekada jam neatleisti. Mama mane augino viena, dirbo dviem darbais, trūko miego. O tėvas gyveno savo gyvenimą kažkur toli, neskambino, nepadėjo. Užaugau su neapykanta širdyje. Tačiau kai man suėjo dvidešimt septyneri, suskambėjo telefonas. Tai buvo dėdė, tėvo brolis. — Adomai, tavo tėvas ligoninėje. Jam blogai. Jis nori tave pamatyti. — Tegul miršta vienas, — atsakiau aš ir padėjau ragelį. Bet po valandos vis dėlto išvykau…

Nežinojau, kodėl važiuoju. Galbūt iš smalsumo. Galbūt kad pasakyčiau jam viską, kas kaupėsi penkiolika metų. Gal tiesiog užbaigti šį skyrių.

Tėvas gulėjo vienoje palatoje. Pasenęs, žilas, su raukšlėmis. Vos jį atpažinau. Kai jis išėjo, jam buvo trisdešimt septyneri. Dabar — per penkiasdešimt, bet atrodė vyresnis.

Jis atidarė akis, pamatė mane, silpnai šyptelėjo.

— Adomai. Tu atvykai.

— Dėdė sakė, kad nori mane pamatyti. Štai aš čia. Sakyk, ką nori.

Mano balsas buvo šaltas. Nesiruošiau apsimesti, kad džiaugiuosi jį matydamas.

Tėvas atsiduso.

— Noriu paaiškinti, kodėl išėjau.

— Man nereikia tavo paaiškinimų. Praėjo penkiolika metų.

— Bet tu atėjai. Vadinasi, dalis tavęs vis tiek nori žinoti.

Jis buvo teisus. Atsisėdau ant kėdės prie lovos, sukryžiavau rankas.

— Sakyk. Bet nemanyk, kad tai ką nors pakeis.

Tėvas pradėjo pasakoti. Apie tai, kaip kai man buvo dešimt, jam kilo problemų. Prarado darbą, įklimpo į skolas, bandė išsisukti, bet viskas griuvo. Pasiskolino pinigų iš netinkamų žmonių. Didelių pinigų.

— Jie reikalavo grąžinti skolą, — sakė tėvas. — Aš negalėjau. Prasidėjo grasinimai. Iš pradžių man, po to… jums. Tau ir mamai.

Jis sakė, kad vieną kartą tie žmonės kreipėsi į jį gatvėje. Pasakė: jei per savaitę negrąžins pinigų, nukentės šeima. Jo žmona. Jo sūnus.

— Supratau: kol esu šalia jūsų, jūs esate pavojuje. Tie žmonės žinojo, kur mes gyvename. Jie galėjo ateiti bet kuriuo metu.

Tėvas nuėjo pas juos, sutarė: jis išvažiuos iš miesto, dirbs jiems, grąžins skolą su palūkanomis. Bet jie paliks šeimą ramybėje. Nelies žmonos ir sūnaus.

— Aš išėjau ne todėl, kad jūsų nemylėjau, — šnabždėjo tėvas. — Aš išėjau, kad apsaugočiau jus. Jei būčiau likęs, jie galėjo padaryti bet ką. Bet jei dingčiau iš jūsų gyvenimo, jie prarastų susidomėjimą jumis.

Sėdėjau ir nežinojau, ar juo tikėti. Tai skambėjo kaip pasiteisinimas. Tarsi graži istorija, kad atleistų savo kaltę.

— Kodėl nesakei mamai? Nepaaiškinai?

— Jie uždraudė. Pasakė: jei kam nors pasakysiu, nužudys tave. Negalėjau rizikuoti. Turėjau išeiti tyliai. Mama manė, kad jus palikau. Tu galvojai taip pat. Bet aš neturėjau kito pasirinkimo.

Jis papasakojo, kaip penkerius metus dirbo jiems. Sunkų, purviną darbą. Atidavinėjo viską iki paskutinio cento skolai padengti. Gyveno vargingai. Negalėjo su mumis susisiekti, negalėjo atvažiuoti. Jie sekė.

— Kai pagaliau sumokėjau skolą, praėjo penkeri metai. Tau buvo septyniolika. Norėjau grįžti. Bet supratau: jūs gyvenate be manęs. Turi savo gyvenimą. Mama rado jėgų susidoroti viena. Jei grįšiu, sugriausiu tai, ką jūs sukūrėte. Todėl likau nuošalyje.

— Galėjai paskambinti! Paaiškinti!

— Ir ką tu būtum pasakęs? Septyniolikos metų paauglys, kuris penkerius metus nekentė tėvo. Ar būtum man tikėjęs?

Aš tylėjau. Ne, nebūčiau tikėjęs. Būčiau manęs, kad tai pasiteisinimas.

— Kodėl sakai tik dabar?

— Nes mirštu, Adomai. Vėžys. Gydytojai skiria mėnesį, gal du. Nenoriu išeiti nepasakęs tau tiesos. Net jei neatleisi.

Žiūrėjau į jį. Palaužtą žmogų, kuris paaukojo penkerius savo gyvenimo metus, kad apsaugotų šeimą. Kuris gyveno nuošaliai, žinodamas, kad jo nekenčia. Kuris miršta vienas, be šeimos šalia.

— Ar turi įrodymų? Kad tai tiesa?

Tėvas ištraukė iš komodos seną telefoną. Parodė man susirašinėjimus, susitarimus, kvitus apie mokėjimus. Viskas buvo ten. Kiekviena jo istorijos detalė.

Sėdėjau su tuo telefonu rankose ir jaučiau, kaip griūva viskas, kuo tikėjau penkiolika metų. Tėvas mūsų nepaliko. Jis paaukojo save dėl mūsų. O aš jo nekentėme, nežinodamas tiesos.

— Atleisk man, — sakė tėvas. — Už tai, kad negalėjau būti šalia. Už tai, kad negalėjau apsaugoti jūsų kitaip. Už tai, kad tu užaugai be tėvo.

Nežinojau, ką pasakyti. Penkiolika metų aš jį kaltinau. Linkėjau jam blogo. O dabar sėdėjau priešais mirštantį žmogų, kuris pasirodė esąs ne išdavikas, o herojus.

— Ar žino mama? — paklausiau.

— Ne. Tu pirmasis, kuriam papasakojau.

Ligoninėje praleidau vakarą su tėvu. Kalbėjomės apie viską: apie tai, ką praradome, apie mano gyvenimą, apie jo gyvenimą. Apie tai, kaip mylėti iš toli.

Kitą dieną aš atvežiau mamą. Tėvas jai viską papasakojo. Ji verkė, apkabino jį, atsiprašė už tai, kad manė blogai.

Paskutinius du jo gyvenimo mėnesius buvome šalia. Aš, mama, dėdė. Mes rūpinomės juo, kalbėjomės, juokėmės prie senų fotografijų. Bandėme atkurti prarastus metus, žinodami, kad laiko mažai.

Kai tėvas mirė, stovėjau prie jo kapo ir galvojau: kiek kartų teisiame žmones, nežinodami visos istorijos? Kiek kartų darome išvadas, remdamiesi tuo, ką matome, nežinodami, kas slepiasi už užkulisių?

Aš praradau penkiolika metų su tėvu dėl nesusipratimų. Dėl to, kad jis negalėjo papasakoti tiesos, o aš nesuteikiau jam galimybės paaiškinti. Dabar to nebesugrąžinsi.

Ar jūs suteikėte žmonėms galimybę paaiškinti savo veiksmus? Ar teisiate, nežinodami visos istorijos? Ką manote, ar yra pateisinimas palikti šeimą net ir dėl gerų ketinimų?