Aš ištekėjau už turtingo našlio tik dėl pinigų. Bet jo prisipažinimas pirmąją vestuvių naktį sugriaudė viską, ką apie jį galvojau…

Visada įsivaizdavau savo vestuves kitaip. Maniau, kad eisiu prie altoriaus vos sulaikydama šypseną, o ne ašaras. Kad žiūrėsiu į akys žmogui, kurį myliu, o ne tam, kurio beveik nepažįstu. Bet tą dieną aš ėjau taku jausdamasi ne kaip nuotaka, o kaip žmogus, kuriam reikia atlikti sandorį.

Mūsų šeimai seniai buvo sunku, bet vienu metu viskas griuvo galutinai. Skolos, banko skambučiai, tėvų pokalbiai kuždesyje virtuvėje. Tėvas labai sukūdėjo, motina nustojo normaliai miegoti, jaunesni nešė namo trupinius, uždirbtus laikinų darbų metu.

Ir tada pasirodė jis. Vyresnis už mane beveik dvigubai, santūrus, ramus, su tokia veido išraiška, iš kurios sunku ką nors suprasti. Jis atėjo pas tėvą ir pasakė tiesiu tekstu:

– Galiu padengti jūsų skolas. Bet yra sąlyga.

Jau tada nujaučiau.

– Ji turi už manęs ištekėti.

Visi tada tylėdami žiūrėjo į mane. To žvilgsniuose buvo viskas: baimė, neviltis, viltis. Suvokiau, kad jei pasakysiu „ne“, mūsų šeima sugrius. Namas, verslas, orumo likučiai – viskas prapuls. Ir aš sutikau. Paprašiau tik vieno: kad jis nesiliestų prie manęs, jei pati to nenorėsiu, kad tarp mūsų būtų pagarba ir sąžiningumas.

Per vestuves svečiai šnabždėjosi, kai kurie žvelgė su gailesčiu, kiti – su pasmerkimu. Aš žingsniavau balta suknele ir jaučiausi, lyg pasirašyčiau nuosprendį savo jaunystei.

Kai ceremonija baigėsi, mus nuvežė į viešbučio kambarį. Stovėjau prie lango, žiūrėjau į miestą ir bandžiau suprasti, ką tik ką padariau savo gyvenimui.

Jis pastebėjo mano būseną.
– Nebijok, – ramiai tarė jis. – Neketinu tavęs prie nieko versti. Mes darysime tik tai, kam būsi pasirengusi.

Po šių žodžių jis nuėjo į vonią, o aš likau viena su savo mintimis ir sunkiąja tyla. Man atrodė, kad oras kambaryje pasidarė tąsus kaip sirupas ir jį neįmanoma kvėpuoti.

Kai išgirdau, jog atsiveria durys, viduje viskas susitraukė. Aš apsisukau.

Jis išėjo – įprasta namų apranga, be švarko, be kaklaraiščio. Bet esmė buvo ne tame. Kažkas jo viduje pasikeitė. Tas žmogus, dėl kurio man teko atsisakyti savo vilties į normalų gyvenimą, staiga stovėjo prieš mane be savo įprastos pasitikėjimo. Jis atrodė taip, lyg būtų laikęsis paskutinėmis jėgomis. Akys buvo raudonos, kaip žmogaus, kuris ilgai susivaldė, bet galiausiai palūžo.

Nežinojau, ką sakyti. Tik instinktyviai atsitraukiau žingsniu, tarsi reikėjo daugiau oro.

– Atsisėsk, prašyčiau, – tyliai paprašė jis.

Atsisėdau ant lovos krašto, neslėpdama drebančių rankų. Jis atsisėdo priešais, bet į mane nežiūrėjo.

– Turiu tau pasakyti tiesą, – niūriai pratarė jis. – Nes tu turi teisę žinoti, dėl ko visa tai yra.

Gerklėje buvo sausa.

– Jei manai, kad noriu iš tavęs to, ko bijai… – jis nutylėjo ir supurtė galvą. – Ne. Visiškai ne. Aš… ne dėl to vedžiau.

Nesupratau. Akimirką viduje sukiojosi kažkoki maža, bejėgė viltis, bet ji buvo tokia trapi, kad atrodė – paliesi ją mintimi, ir ji sutrupės.

– Taip kodėl tada? – man ištrūko.

Jis pirmą kartą pažvelgė man į akis.

– Aš mirštu, – jis tarė.

Nebekvėpavau. Kūnas tarsi sustingo. Žodžiai skambėjo ramiai, beveik lygiai, tačiau juose buvo tokia sunkumo jėga, kad jaučiau, kaip griūvu į save.

– Turiu likus metus… galbūt mažiau, – tęsė jis. – Ir neturiu nieko. Nei vaikų, nei brolių, nei sesių. Visą savo gyvenimą galvojau tik apie darbą, apie pinigus. O kai viskas tai tapo nebesvarbu… pasirodė, kad šalia nieko nėra.

Jis nuryjo seiles.

– Norėjau išeiti žinodamas, kad padariau bent kažką gero. Išgelbėti jūsų šeimą buvo vienintelis dalykas, kurį dar galėjau.

Jaučiau, kaip ašarų bėga per skruostus, nors neprisimenu, kada jos pradėjo tekėti. Veidas degė, viskas viduje susitraukė.

– Kodėl… kodėl reikėjo tuoktis? – ašarumis pašnibždėjau.

– Nes kitaip bankas nebūtų suteikęs atidėjimo, – pažvelgė į šalį. – Ir… nes aš pats… norėjau, kad šalia būtų žmogus, kuris bent jau ne nekentėjotų manęs. Bent formaliai. Bent pagal susitarimą. Neprašiau meilės. Neprašiau artumo. Prašiau tik… buvimo čia.

Uždengiau veidą rankomis. Viskas, ką suvokiau kaip šaltą sandorį, staiga tapo kažkuo siaubingai vienišu.

– Tu būtum viską žinojusi anksčiau, – tarė jis su liūdna šypsena, – tu būtum atsisakiusi. O aš… aš norėjau suteikti jums šansą. Ir sau taip pat. Bent jau trumpam.

Sėdėjome ilgai. Tylą trikdė tik mano šnipinėjimas ir jo sunkus kvėpavimas. Kažkuriuo metu jis atsargiai uždėjo delną man ant peties. Ir aš nepasitraukiau. Pirmą kartą tapo jo žmogiškai gaila. Tiek, kad krūtinė susispaudė iš skausmo.

– Darykime taip, – jis tyliai tarė. – Išgyvenkime šį laikotarpį taip, kaip tau bus lengviau. Aš nieko nereikalauju. Prašau tik… nebūk šalia dėl gailesčio. Būk tik sąžininga. Tiek pakanka.

Aš pakėliau į jį žvilgsnį. Prieš mane stovėjo ne pabaisa ir ne senis, „nusipirkęs jaunos žmonos“. Prieš mane stovėjo sugudęs žmogus, kuris paskutinę jėgą skyrė ne sau, o tiems, kam dar galėjo padėti bent taip.

Viskas mano viduje apsivertė.

Aš maniau, kad mane nupirko. Tačiau pasirodė – kad manęs paprašė pačios paprasčiausios žmogiškos būties.

Buvimo drauge.

Tą naktį jis gulėjo kaip galima toliau nuo manęs, palikdamas beveik metro tuštumą tarp mūsų ir tyliai gulėjo, nesijudindamas, tarsi bijodamas netyčia mane paliesti. O aš žiūrėjau į lubas ir nesupratau, ką jaučiu: skausmą, gailesčio, dėkingumo ar viską kartu.

Nežinau, kas bus toliau. Nežinau, ar sugebėsiu praleisti šiuos metus šalia žmogaus, kuris išeina. Nežinau, ar turėsiu stiprybės neprapykčiuoti, nesulūžti, nepabėgti.

Bet dabar esu tikra dėl vieno dalyko: tas žmogus nenusipelnė to paniekos, su kuria į jį žiūrėjo mūsų vestuvėse. Ir galbūt jis tikrai nusipelno nors mažos šilumos dalelės.

Vis galvoju apie vieną dalyką: ar tu galėtum atverćti savo širdį žmogui, žinodamas, kad netrukus jo nebebus šalia?