Mes su drauge draugavome 40 metų. Spalį ji paprašė didelės sumos „operacijai“, o po mėnesio pamačiau ją su pirkiniu, nuo kurio mane apėmė silpnumas…

Susipažinome universitete, pirmajame kurse. Abi atvykome iš mažų miestelių, abi gyvenome bendrabutyje, abi ilgesio atgailavo namų. Prieš keturiasdešimt metų ji prie manęs priėjo valgykloje ir paklausė, ar gali atsisėsti šalia. Nuo to laiko mes neatskiriami.

Kartu laikėme egzaminus, kartu verkėme dėl pirmosios meilės, kartu rinkomės vestuvines sukneles. Ji buvo liudininkė mano vestuvėse, aš — jos. Mūsų vaikai augo kartu, važiavo į tą pačią stovyklą, lankė tą pačią mokyklą.

Kai mirė mano vyras, ji atvažiuodavo kasdien. Sėdėjo šalia, tylėdavo, laikė už rankos. Nieko per daug nesiūlė, nedalino patarimų. Tiesiog buvo šalia. Aš ją visada laikiau kaip seserį. Netgi arčiau nei seserį.

Spalį ji paskambino vakare. Balsas buvo keistas — tylus, įtemptas. Pasakė, kad reikia skubiai susitikti.

Atvažiavo kitą dieną. Atrodė prastai — pavargusi, su ratais po akimis. Išsigandau, paklausiau, kas atsitiko.

Ji ilgai tylėjo. Paskui pasakė, kad jai rado naviką. Kad reikalinga skubi operacija. Kad mūsų ligoninėje eilė pusmečiui, o privačioje klinikoje — iš karto, bet brangu. Labai brangu.

Paminėjo sumą. Didelę. Beveik visus mano santaupas — taupiau senatvei, juodai dienai.

Ji pasakė, kad supras, jei atsisakysiu. Kad neįsižeis. Kad tiesiog nėra kam kitam kreiptis.

Aš nė akimirkos nesvarstė. Keturiasdešimt metų draugystės. Kitą dieną išsigryninau pinigus, atidaviau grynais. Ji verkė, apkabino mane, pažadėjo grąžinti, kai tik galės.

Aš neprašiau skolos rašto. Kaip galima prašyti skolos rašto iš žmogaus, kurį pažįsti keturiasdešimt metų?

Nuo to laiko ji dingo. Nesiskambino, nerašė. Skambindavau — neatsiliepdavo. Rašydavau žinutes — skaitydavo, bet tylėjo. Galvojau — atsigauna po operacijos. Nusprendžiau netrukdyti, duoti jai laiko.

Praėjo mėnuo.

Šeštadienį važiavau į prekybos centrą dovanų anūkei. Praėjau pro juvelyrikos parduotuvę ir pamačiau ją.

Ji ėjo iš durų su firminiu maišu rankose. Sustvarkyta, pasidažiusi, su nauju paltu. Jokios vietos po akimis. Jokios pavargusios sergančios moters.

Ji pamatė mane ir sustygo. Pablyškėjo. Ranką su maišu trūktelėjo atgal, kaip vaikams, pagautiems su saldainiu.

Aš stovėjau penkių metrų atstumu nuo jos. Koja nėjo.

Tada priėjau. Lėtai, žingsnis po žingsnio. Ji nejudėjo.

Pažvelgiau į maišą. Paklausiau, kas viduje.

Ji tylėjo.

Aš paėmiau maišą iš jos rankų. Ji neprieštaravo. Viduje buvo aksominė dėžutė. Atidariau. Aukso vėrinys su akmenimis. Kainos etiketė dar kabojo — suma beveik atitiko tą, ką jai daviau.

Rankos ėmė taip drebėti, kad dėžutė vos neiškrito.

Aukščiau pakėliau akis. Paklausiau tik vieno žodžio — kodėl.

Ji pradėjo kalbėti. Neaiškiai, greitai. Kad operacija buvo, bet ne tokia brangi. Kad liko pinigų. Kad norėjo grąžinti, bet po to pagalvojo — aš vis tiek nesužinosiu. Kad tai tik kartą. Kad ji nusipelnė kažko gražaus, gyvenimas sunkus, vyras nieko nedovanoja.

Klausiau ir neatpažinau žmogaus, su kuriuo draugavau keturiasdešimt metų.

Ji paklausė, ar galėčiau jos atleisti. Sakė, kad grąžins pinigus. Palaipsniui, dalimis. Kad tai buvo akimirkos silpnumas. Kad mūsų draugystė svarbesnė.

Padažiau dėžutę atgal į maišą. Atidaviau jai.

Pasakiau, kad pinigų grąžinti nereikia. Kad tai mokestis už pamoką. Brangi pamoka apie tai, kam galima pasikliauti.

Apsisukau ir ėjau link išėjimo. Ji šaukė man iš paskos, kad aš viską klaidingai supratau. Kad ji paaiškins. Kad negalima šitaip nubraukti keturiasdešimt metų.

Aš nesigręžiau.

Nuo to laiko praėjo trys mėnesiai. Ji skambina kiekvieną savaitę. Rašo ilgus žinutes. Siunčia nuotraukas iš mūsų jaunystės. Perduoda per bendrus pažįstamus, kad nori pasikalbėti.

Aš neatsakau.

Kartais naktį ištraukiu senus albumus. Žiūriu į mūsų nuotraukas — jaunas, besijuokiančias, laimingas. Dvi mergaitės iš bendrabučio, kurios tapo seserimis.

Keturiasdešimt metų draugystės. Tiek visko išgyventa kartu. Tiek prisiminimų.

Draugės sako, kad esu per griežta. Kad žmonės klysta. Kad reikia suteikti šansą.

Galbūt jos teisios. Galbūt praradau daugiau nei vien pinigus.

Bet kiekvieną kartą, kai galvoju apie tai, kaip ji slėpė ranką už nugaros — kaip vaikas su pavogtu saldainiu — kažkas viduje susispaudžia.

Sakykite nuoširdžiai: ar galima atleisti tokią išdavystę dėl keturiasdešimt metų draugystės? Ar yra dalykų, po kurių pasitikėjimo jau nebesugrąžinsi — kiek metų bebūtumei šalia?