Būdama 59-erių ryžausi pasimatymui su vyru, kurį radau pažinčių programėlėje. Nuo pirmojo taip dvokė, kad norėjosi bėgti, antrasis atėjo su mama, o po trečiojo sėdėjau namuose ir galvojau, kad vienatvė — ne tokia jau bloga dalykas

Mane įkalbėjo draugė Rasa.

Dvi valandas sėdėjome jos virtuvėje, tarp mūsų atidarytas butelis raudonojo vyno, ir toks pokalbis, kuris prasideda nuo vaikų ir baigiasi visu gyvenimu. Kažkuriuo momentu ji išsitraukė telefoną ir pasakė, kad yra programėlė pažintims. Kad ne tik jaunimui, kad mūsų amžiaus žmonių ten irgi esama. Kad kodėl gi ne.

Buvau viena keturis metus. Skyrybos penkiasdešimt ketveriais, po dvidešimt dvejų metų santuokos su vyru, kuris vieną dieną nusprendė pradėti iš naujo. Su kita. Taigi ir aš pradėjau iš naujo. Nepraprašiusi.

— Rasa, būdama penkiasdešimt devynerių aš neketinu flirtuoti per telefoną.

— Tai ne flirtavimas. Tai — pažintys.

— Tas pats dalykas.

— Ne tas pats. Ir be to, ką tu prarastum?

Neatsakiau. Nes giliai viduje atsakymas buvo: nieko. Nieko neprarasčiau. Ir tai savaime buvo šiek tiek liūdna.

Parsisiųsčiau programėlę tą pačią vakarą, pižama, su skaitymui skirtais akiniais. Profiliui sukurti užtrukau keturiasdešimt minučių, nes nežinojau, kokią nuotrauką dėti. Galiausiai panaudojau nuotrauką iš dukters praėjusių metų gimtadienio, kur stoviu mėlyna suknele ir atrodau gerai.

Pirmą savaitę nieko nedariau. Tik žiūrėjau į profilius ir uždarinėjau ekraną.

Antrą savaitę parašiau vienam. Jis vadinosi Tomas, šešiasdešimt dvejų metų, pensininkas, mėgo žygius ir italų virtuvę. Nuotraukose atrodė normaliai. Susitarėme išgerti kavos kavinėje Kauno centre, šeštadienį ryte.

Atėjau penkiomis minutėmis anksčiau. Jis jau sėdėjo.

Iš nuotraukų atpažinau, taip. Bet nuotraukos neperteikia kvapo. Šalto cigarečių dūmų kvapas sumaišytas su kažkuo saldžiu, ko negalėjau nustatyti, užpildžiusio visą metro spindulį aplink jį. Atsisėdau. Nusišypsojau. Užsisakiau kavą su pienu. Buvau keturiasdešimt minučių mandagi, kvėpuodama per burną kiek galėjau.

Kai grįžau namo, nusiprausiau po dušu.

Po dviejų savaičių — antrasis. Jis vadinosi Algirdas, šešiasdešimties metų, pensijoje esantis tarnautojas, iš Vilniaus. Žinutėmis buvo malonus, pasakojo blogus anekdotus su tam tikru lengvumu. Susitarėme kavinėje Vilniaus senamiestyje ketvirtadienio popietę.

Atėjau ir pamačiau jį sėdintį prie stalo keturiems.

Priešais jį sėdėjo vyresnė ponia su rankinuke ir pusiau šypsena.

— Mama norėjo tave pažinti, — pasakė Algirdas, tarsi tai būtų visiškai normalu. — Pasakiau, kad susitinkame, ir ji pasiūlė ateiti. Negalėjau pasakyti ne.

Mama ištiesė ranką.

— Malonu susipažinti. Algirdas daug apie tave pasakojo.

Kalbėjomės programėlėje tris savaites.

Atsisėdau. Užsisakiau žolelių arbatą. Valandą kalbėjausi su abiem. Mama klausė, ar turiu vaikų, kuo dirbau, ar moku gaminti, ar gyvenu savo bute ar nuomojuosi. Algirdas visam linktelėjo ir užsisakė dar vieną kavą.

Kai išėjau į gatvę, juokiausi viena. Iš pradžių tyliai. Paskui jau nesislėpdama.

Trečiasis buvo kitoks.

Jis vadinosi Mantas, penkiasdešimt aštuonerių metų, pardavimų vadybininkas, iš Klaipėdos. Nuotraukos tinkamos. Pokalbis sklandus. Atrodė normaliausias iš trijų. Susitarėme vakarieniauti penktadienį restorane, kurį jis pasirinko.

Atėjau. Vakarieniavome. Pokalbis klojosi neblogai. Užsisakė vyno, pasirinko iš meniu manęs neklausiamas, gana daug kalbėjo apie savo buvusią žmoną — per daug ir per daug detaliai — o prie desertų pasakė, kad kitą šeštadienį turi bilietus į flamenco spektaklį ir ar norėčiau kartu.

Pasakiau, kad duosiu žinoti.

Automobilyje grįžtant galvojau. Nieko baisaus nebuvo nutikę. Jis nebuvo blogas žmogus. Bet kažkas visame vakare paliko keistą jausmą. Kaip drabužiai, kurie netinka visai gerai, bet negali tiksliai pasakyti kodėl.

Grįžau namo, užsiviriau ramunėlių arbatos, atsisėdau ant sofos su kate ant kelių ir televizoriumi be garso.

Ir staiga supratau, kad man gerai.

Kad ta tyla — sofa, katė, arbata, nebylus televizorius — manęs neslėgia. Slėgė anksčiau, kai ką tik buvau išsiskyrusi ir butas atrodė per didelis ir per tylas. Bet ne dabar.

Pagalvojau apie Tomo kvapą. Apie Algirdą ir jo mamą. Apie Manto buvusią žmoną, papasakotą tokiomis detalėmis.

Ir pagalvojau: galbūt aš to neieškau.

Arba galbūt ir ieškau, bet ne taip. Ne skubotai. Ne todėl, kad Rasa sako, kad tai gera idėja. Ne todėl, kad bijau sulaukti šešiasdešimties viena.

O tada, kai tikrai norėsiu. Jei norėsiu.

Kitą dieną ištryniau programėlę.

Ne pykčiu. Be dramos.

Tiesiog jos nebereikėjo, kad žinočiau, jog man gerai ten, kur esu.

Ar esate kada nors išbandę kažką, kas jus gąsdino, ir atradote apie save kažką netikėto?

Jei ši istorija jus palietė — palikite ❤️ ir pasidalinkite ja su artimaisiais, kuriems reikia tai išgirsti.