Supranti, aš buvau labai laiminga, kaip moteris. Labai…

Jis ėjo į operaciją, o ji kelias dienas iki tol jį ramino. Planinė operacija, jau labai reikia atlikti, nieko baisaus, tai vos pora valandų, jo tyrimai geri,širdis stipri. Kalbėjo vieną ir tą patį lyg prisukta. Jis šypsojosi, glostė ranką ir tylėjo. Ir jai atrodė, kad jis jos negirdėjo, kad visa tai ji pasakoja sau, save ramina, sau aiškina.

Tiesą sakant, taip ir buvo. Jis klausėsi jos, bet negirdėjo. Tiesiog žiūrėjo, kaip ji vaikšto po butą. Kaip dengia stalą. Kaip geria kavą, rūpestingai jo išvirtą pusryčiams. Kaip raukosi ir nerimauja. Kaip šimtą kartų maišelyje perrenka jo ligoninės reikmenis. Kaip primena paskambinti seseriai į tolimą šalį.

Jie jau seniai gyvena tik dviese. Pusę to gyvenimo, kurį pragyveno su tėvais, sūnumi, anūkais. Tėvus palaidojo, sūnui nupirko butą. Liko dviese ir per išeigines dengdavo stalą kaip anksčiau, kviesdavosi draugus. Ir visą laiką vaikščiojo susikibę rankomis.

Peržengė 60-metį,o rankų taip ir nepaleido. Jie buvo kaip vienas, net jų vardų nebuvo prasmės tarti atskirai.

Ką jie išgyveno, ilgai pasakoti. Visko buvo. Ji iš vaikų namų. Bet staiga, kai net jos vaikas jau užaugo,
atsirado mama. Ligota, pamesta, niekam nereikalinga. Ji nesvarstydama priėmė ją pas save.

Į savo ankštą miesto butą. Beveik visi gręžiojo pirštu smilkinį. Mama ją paliko kūdikį. Ir niekada, niekada gyvenime neprisiminė, kad turi dukterį. Ji ir išties nesuprato, ko iš jos nori? Kad ji mestų mamą? Taip pat, kaip mama metė ją? Bet juk jai buvo skaudu, visus tuos metus buvo skaudu! Ji nenori, kad mamai taip būtų…

Mamą karšino dviese su vyru. Ji pragulėjo kelis metus, paskutinius dvejus metus neteko proto. Tačiau jie
nedejavo, tylėdami prižiūrėjo, maitino ir girdė, keitė sauskelnes ir patalus, gydė…

Tiesą sakant, ji galėjo viską. Kai jis šalia. Ir niekas jos nebaugino. Kai jis buvo šalia.

Ji palydėjo jį į operaciją. Ir sėdėjo prie durų. Laukė. Niekinė operacija, bet vis tiek krūva pergyvenimų. Jis niekada rimtai nesirgo. Ir jai buvo truputį keista sėdėti ir laukti jo operacijos pabaigos.

Mašinaliai įkišo ranką į rankinuką, apčiuopė voką. Nustebo, lyg ir neturėtų būti jos rankinuke jokių vokų. Ištraukė. Dar labiau nustebo – laiškas nuo jo. Kada jis spėjo parašyti? Kada spėjo įkišti į rankinuką? Jie gi visą laiką buvo šalia, ji būtų pastebėjusi.

Perskaitė. Labai keistas laiškas. Jis lyg atsisveikino. Ji sėdėjo, bijodama pajudėti. Ji viską suprato. Dar iki
tol, kol gydytojai išėjo iš operacinės.

Jis nepakėlė menkutės operacijos. Sustojo širdis. Toji pati, lyg ir sveika ir niekada nesirgusi.

O paskui, po laidotuvių-valerijono-tuštumos-nežmoniško skausmo, ji ištraukė iš spintos savo megztinį ir kišenėje užčiuopė lapelį. Tai buvo juokingas raštelis. Nuo jo. Aptemo akyse. Įlindo į kitą kišenę, žieminio palto. Ir ten raštelis. Su nupieštu juokingu veideliu.

Bute pasirodė milijonas tų jo raštelių. Parašytų iki sustojant širdžiai ant operacinio stalo. Ir jos rastų po laidotuvių.

Ji iš pradžių verkė, negalėjo skaityti, fizinį skausmą kėlė net jo raštas…

Paskui ėmė skaityti. Jis juokavo, drąsino, klausė, galvojo, gailėjo, mylėjo… Jis buvo gyvas ir toks kaip anksčiau tuose rašteliuose.

Ir, žiūrėdama man į akis, ji staiga sako:

– Supranti, man net gėda suvokti tai, ką aš tau pasakysiu. Gėda, kai aplink daug sielvarto ir daug problemų, kai lyg taip ir nebūna, visi skundžia vienas kitą… Supranti, aš buvau labai laiminga kaip moteris. Labai. Aš negaliu to papasakoti. Bet aš buvau labai laiminga.

Ir 10 metų kas vakarą ji skaito jo raštelius. Tuos, kuriuos rasdavo bute dar ilgą laiką. Tuos, kurie tada padėjo jai neišeiti iš proto. Tuos, kurie toliau saugo jo šilumą. Ir jo meilę…