Pažadėjau senai katei visada būti šalia, tačiau likimas turėjo kitų planų

Mano katė pragyveno su mumis 14 metų. Mes kartu augome, ji yra kiekviename mano vaikiškame prisiminime.

Kai Princesė atsirado mūsų namuose,man buvo maždaug metai, todėl savo gyvenimo be naminio augintinio aš paprasčiausiai neprisimenu.

Aš žinau, kad 14 metų – tai labai solidus amžius naminiam gyvūnui ir supratau, kad katei kaip niekada reikia rūpesčio, aš pati sau pažadėjau, kad visada būsiu šalia jos, net jei reikės išvykti, būtinai greitai grįšiu namo.

Būdama paauglė aš ir išties maniau, kad nėra jėgos, galinčios išskirti mane su Princese.

Susiklostė visiškai ne taip, kaip aš planavau – po 3 metų aš išvykau už kelių tūkstančių kilometrų, kad mokyčiausi savo svajonių universitete.

Dažnai važinėti namo buvo neįmanoma – mokiausi jau pusmetį, o iki pirmosios kelionės pas tėvus liko dar 4 mėnesiai. Mano išvykimo metu katei sukako 18 metų ir jai išsivystė nemažai susirgimų.

Kai Princesei pasidarė visai blogai, tėvai nusprendė manęs neliūdinti ir nieko nepasakė. Paskutinę dieną ji beveik nejudėjo ir tik retai pramerkdavo akis. Veterinaras pastatė jai lašinę, tačiau jokių vilčių nesuteikė, todėl tėvai nusprendė man paskambinti.

Aš verkiau, bet visgi nusprendžiau atsisveikinti su savo drauge. Tėvai įjungė telefono garsiakalbį ir padėjo šalia katės.

Aš kalbėjausi su Princese ir tuo momentu ji paskutinį kartą pakėlė galvą ir tyliai sukniaukė. Tą pačią dieną mūsų šeimos numylėtinės nebeliko, o aš vis dar priekaištauju sau, kad negalėjau būti šalia jos sunkiu momentu.