Akys prisipildė ašarų, moteris įsikniaubė į pagalvę ir ėmė raudoti iš nuoskaudos

Ji nužvelgė telefoną. Nebuvo nei skambučių, nei pranešimų. Vienatvė seniai tapo jos palydove. Tačiau ji manė, kad šiandien viskas pasikeis. Veltui. Akys prisipildė ašarų, moteris įsikniaubė į pagalvę ir ėmė raudoti iš nuoskaudos.

Tautvilei Mironienei buvo 52 metai. Santuoka buvo nesėkminga, nesiklostė jiems, nors labai mylėjo vienas kitą. Susilaukė sūnaus, užaugino, praėjo ligoninių koridorius ir reanimacijas, kad tik jis gyventų.

Nepaisant įtemptų tėvų santykių, Saulius augo meilėje ir pritekliuje. Jis buvo pirmūnas, sumanus berniukas. Jam patiko ramus gyvenimas, juk tėvai apsaugojo jį nuo mažiausių sunkumų. Bet paskui vyras mirė ir našlei teko pačiai prisiimti visus įsipareigojimus.

Sūnui tada buvo 14 metų, todėl Tautvilė negalėjo nukabinti nosies – jai reikėjo judėti toliau ir auklėti vaiką. Į kitus vyriškius ji nežiūrėjo, bijojo santykių ir bendraamžių smerkimo.

Saulius baigė mokyklą, įstojo į pedagogiką. Dabar dirba vietinėje mokykloje istorijos mokytoju. Tautvilė Mironienė irgi dirba toje pat mokykloje sekretore. Nepaisant to, mama su sūnumi beveik nesusitinka.

Saulius nuomojasi atskirą butą ir vengia susitikimų su motina. Ne, jie nesipyko. Jis tiesiog toks žmogus, kuriam nereikia bendravimo, sako Saulius. Jam patinka skaityti knygas, vaikštinėti vienam ir žaisti kompiuterinius žaidimus.

Tautvilei suspaudė širdį, kai mato einantį pro šalį sūnų. Jis gali nė nepasisveikinti, apie telefoninius skambučius nėra nė kalbos.

Jis skambina jai tik tada, kai kyla kokios nors problemos: nėra pinigų, baigėsi maistas, sugedo televizorius. Tą pačią sekundę motina skuba spręsti visus nemalonumus, taisyti techniką ir aprūpinti sūnelį finansais. Ji tikisi, kad tai palankiai atsilieps jų santykiams, deja…

– Tu žinai, Murkly, niekada nemaniau, kad senatvę sutiksiu vienatvėje. Taip siaubinga jaustis nereikalingai, širdis tiesiog plyšta. Aš gi daug nereikalauju, nelendu į jo gyvenimą. Aš paprasčiausiai jį myliu. Man atrodo, kad kai aš merdėsiu, Saulius net neatsakys į skambutį.

Laukiu jo žinutės kaip stebuklo. Kartais pati skambinu iš ilgesio, tačiau girdžiu tik pypsėjimą,- šnibžda moteris savo katinui.

Ji jau kelintą kartą surinko numerį ir staiga jis atsakė į skambutį.

– Sauliuk, viskas gerai?

– 17 praleistų skambučių. Tu savam prote? – nervingai atsakė sūnus.

– Sūneli, aš pergyvenau. Kaip tu ten?

– Mama, nueik į kiną, susirask draugių, nuskrisk pailsėti. Gana mane laikyti prie sijono. Tautvilė jautė, kad sūnus nenori su ja kalbėtis.

Svarbiausia – išgirdo jo balsą, visa kita nesvarbu. Ji net pasigailėjo, kad taip įkyriai skambino, bet ji juk motina, jaudinasi. Padėjo ragelį, o įprastos mintys privertė ją vėl apsikabinti pagalvę ir pravirkti.

Tėvų ir vaikų santykiai – sudėtinga tema. Kiekviena pusė turi savo tiesą ir kažką patarti sunku. Tačiau šiuo atveju mama gyvena sūnaus gyvenimą, o vaikus reikia paleisti. Saulius – jos vienintelis džiaugsmas, todėl Tautvilė tokia užsiciklinusi.

Sūnus, žinoma, irgi kaltas susiklosčiusioje situacijoje. Jam reikia paaiškinti motinai savo gyvenimišką poziciją, o ne vengti. Jis ne abejingas, jis paprasčiausiai pavargo nuo per didelės motinos globos.

O kaip jūs manote, kas teisus?