Apie gyvenimą su mama negali būti nė kalbos

Šiandien mano mamos gyvenimo tikslas – gyventi su manimi. Tiksliau, mano šeimoje, kur yra vyras ir dukra. Aš niekaip nesutinku, nes gerai prisimenu vaikystę ir laiką, kai mes gyvenome kartu.

Prieš kelis metus mirė tėtis. Iš vienos pusės aš puikiai suprantu, kaip sunku mamai vienai, tačiau aš nesiruošiu aukoti savo gyvenimo, kad jai būtų lengviau. Mano mamos charakteris pernelyg sunkus ir sudėtingas.

Ji labai nekantri, įpratusi, kad visi jos norai būtų pildomi akimirksniu. Jei mes ką nors darome ne taip, kaip ji nori, visaip demonstruoja savo nepasitenkinimą. Iš pradžių rėkia, kelia skandalą, o paskui tiesiog tyli, be to, tai daryti gali ne vieną savaitę. Visą tą laiką mama nekalba, vaikšto mūsų nepastebėdama, nereaguoja į prašymus.

Visa tai pamenu dar nuo vaikystės. Kai išvažiavau studijuoti, primiršau, ką reiškia gyventi su mama. Gavus diplomą teko grįžti namo. Tuo metu tik įsidarbinau, taupiau pinigus būstui išsinuomoti.

Man atrodė, kad mamos charakteris kasmet blogėjo. Man nepavykdavo normaliai su ja bendrauti daugiau nei vieną dieną, būtinai atsirasdavo priežastis skandalui. Pusmetis man tuomet atrodė amžinybė, kai persikėliau gyventi atskirai – atsikvėpiau su palengvėjimu.

Prisiminusi krūpteliu. Mamos boikotai ir tylus ignoravimas išugdė manyje nervinę reakciją. Per sekundę imu psichuoti, barnis įkaista dar labiau, o mama kaltina mane. Kartais galvoju, kaip tėtis ją kentė?

Su šia moterimi neįmanoma gyventi po vienu stogu, juolab tiek metų. Mano tėčio charakteris labai ramus, būtent tai jam ir suteikė jėgų. Turbūt tiesą sako, kad priešingybės traukia, taip buvo mano tėvams.

Kol tėtis dar buvo gyvas, dažniau atvažiuodavau į tėvų namus, jis galėjo mus sutaikyti. Kai jis mirė, nenustojau lankyti mamos, supratau, kad jai reikia pagalbos. Staiga mama nusprendė, kad ji negyvens viena, pasakė, kad mes parduotume savo butą, ji savo lizdelį ir nusipirksime namą.

Jame visiems užteks vietos ir gyventi kur kas linksmiau. Aš kategoriškai prieš! Man visiškai nesinori gyventi ant vulkano, kasryt pabusti baimėje, ką atneš nauja diena. Aš seniai ištekėjusi, turiu dukrą. Gyvename pagal savo taisykles ir tvarką, dėl ko aš turiu visa tai keisti.

Apie gyvenimą su mama negali būti nė kalbos. Mano vyras ramus, aš iš principo irgi, o štai mano mama įsigudrina ir mus supykdyti. Tačiau Ignas ne prieš gyvenimą kartu. Paprasčiausiai jis negali atsakyti, visgi kalba eina apie mamą.

Aš nenoriu rizikuoti savo šeima. Suprantu, kad mama yra mama, neatsisakau jai padėti, bet tik per atstumą. Ji bando sukelti gailestį, apsimeta sena, ligota moterimi, kad tik mes sutiktume su jos sąlygomis.

Manipuliuoja savo sveikata, apsimeta sergančia, pastoviai kviečiasi greitąją pagalbą. Gydytojai sako, kad ji visiškai sveika. Ir ką su ja daryti?