Aš dėl jūsų kadaise pardaviau sodą, dabar jūs privalote man jį nupirkti

Kartais noriu, kad žiema tęstųsi ilgiau, kadangi antri metai artinantis pavasariui aktyvuojasi anyta su savo reikalavimais nupirkti jai sodą. Prieš 10 metų ji pasielgė karališkai, pardavė savo 6 arus su ūkiniu pastatu, padėdama mums su paskola, o dabar nusprendė, kad ji mums paskolino, o skolą reikia atiduoti.

Kai mes su vyru susituokėme, turėjome tik šviesios ateities planus, sutvirtintus norais ir ambicijomis. Nei butų, nei mašinų, nei turtingų giminaičių, vien grynas entuziazmas. Nelaukėme pasigailėjimo iš visatos, todėl patys pradėjome kurti savo laimę.

Gyvenome su mano tėvais, kad būtų galima kažką sutaupyti. Iš mūsų neėmė pinigų už komunalinius, o ir maistą dažniausiai pirkdavo tėvai. Mums buvo nepatogu, tačiau tėtis juokais bambėdavo, kad jei mes leisime pinigus, tai jiedu su mama niekada mūsų neatsikratys. Jis, žinoma, juokavo, kadangi su žentu pasirodė esą giminingos sielos ir tuo faktu buvo labai patenkintas.

Mes dirbome, pinigai po truputį kaupėsi, o kai atėjo laikas pirkti butą, tėvai netikėtai nustebino. Pasirodė, kad jie pardavė sodą, į kurį jiems jau nusibodo važinėti, o pinigais pagelbėjo mums.

Man buvo truputį gaila, kad sodą pardavė. Jis pas mus buvo geras, akmeninis dviaukštis namas su krosnimi, elektra ir vandeniu, pavėsinė, prižiūrėtas sodelis. Vaikystėje mes ten praleidome daug laiko, tačiau pastaruosius 5 metus mudu su vyru neturėjome laiko ten važinėti, o tėvams nusibodo. Sakė, kad jau sunku kapstytis žemėje, o ir namas pastoviai reikalauja dėmesio.

Kadangi sodas buvo labai geras ir prižiūrėtas, tėvai už jį gavo nemažai. Vietoje vieno kambario buto mes nusprendėme pirkti dviejų, dabar mūsų nebebaugino mėnesinė įmoka.

Anyta sužinojo apie šią tėvų dovaną, o ir paslapties iš to niekas nedarė. Iš anytos mes nieko nereikalavome ir nesitikėjome, todėl kažkokia įžeidi reakcija buvo nesuprantama. Vyras spėjo, kad jo mama galvojo, kad mes jai priekaištaujame. Štai, neva žmonos tėvai padėjo, o tu likai nuošalyje. Nors, pakartosiu, mes tokių minčių neturėjome.

Tačiau anyta kažką vis tiek galvojo, nes po pusmečio atėjo pas mus su iškilminga mina atiduoti kortelės su pinigais. Joje buvo sąlyginai nedidelė suma, 10 tūkstančių eurų. Tiksliau, suma padori, tačiau paskolos atžvilgiu – lašas jūroje.

Nors netgi dėl to mes nustebome, nes anyta neturėjo iš kur paimti tų pinigų. Vyras net ėmė pergyventi, kad mama įlindo į kažkokį kreditą. Tačiau viskas pasirodė paprasčiau – anyta irgi pardavė savo sodą, į kurį normaliai nevažinėjo po vyro tėvo mirties.

Sodas buvo toli, visuomeniniu transportu važiuoti buvo ilgai ir nepatogu, o mašinos nei ji, nei mudu su vyru nevairavome. O ir sodo labiau reikėjo tėvui, kaip sakė vyras. Jis ten kažką augindavo, o anyta tokiam laiko leidimui buvo absoliučiai abejinga.

Aš tame sode buvau vieną kartą, kai mes nusprendėme nuvažiuoti šašlykų. Galima buvo nulėkti ir į mano tėvų sodą, tačiau mes norėjome vienumos. Ką galiu pasakyti, sodas įspūdžio nepadarė. Namelis panašesnis į ūkinį pastatą inventoriui laikyti, apleistas seniai nedirbamas sklypas, suklypusi tvora. Vanduo sklypo laistymui nustatytomis valandomis tam tikromis dienomis.

Brangiai parduoti tokio gėrio buvo neįmanoma, anyta iš pardavimo išspaudė maksimumą. Mes su dėkingumu priėmėme pinigus, ne mūsų situacijoje raukyti nosį. Panaudojome juos paskolai ir pamiršome iki praeitų metų.

Paskolą mes vis dar mokame, nes nusprendėme nesiplėšyti. Be to, mums gimė dukra ir aš trims metams iškritau iš pinigų uždirbimo proceso. Mokame mėnesinę įmoką ir nesistengiame plėšytis iš visų jėgų.

Praeitais metais anyta atėjo pas mus su prašymu, net su reikalavimu. Esmė buvo tame, kad savo laiku ji mums labai padėjo su paskola, dabar jai reikia mūsų pagalbos.

– Aš dėl jūsų sodą pardaviau, kad jūs turėtumėte pinigų paskolai, dabar jūsų eilė padėti man. Jūs privalote nupirkti man sodą, – pareiškė ji mums.
Mes su vyru netekome žado. Pirma, anyta pati nusprendė parduoti sodą. Antra, pas mus dabar paskola ir vaikas, kuris po metų pradės lankyti mokyklą. Iš kur pas mus pinigai anytos sodui?

Tačiau vyro mama užsisėdėjo tarp keturių sienų ir nuo mūsų neatstojo. Siuntė net parduodamų sodų skelbimų nuorodas. Tik štai ji pardavė ūkinį pastatą ir apleistus arus, o nupirkti reikalauja kažką iš užmiesčio namų serijos, kurių kainos pastaruoju metu labai išaugo.

Vyras su ja reguliariai barėsi beveik pusmetį – nuo kovo ir rugsėjo. Anyta vis priminė savo neįkainojamą pagalbą, ilgėjosi savo sodelio, kuriame nesirodė šimtą metų, ir lesė smegenis.

– Štai turėčiau aš sodą, anūkėle, išauginčiau tau saldžių uogyčių, nereikėtų valgyti šitos parduotuvinės bjaurasties, – dūsavo ji. Taipogi ji liūdėjo, kad nėra sodo, štai ir tenka sėdėti mieste, kvėpuoti dulkėmis, o jau būtų sodas, tai ji savo mylimą anūkėlę būtinai vežtų į gryną orą.
Rudenėjant anytos sodo ažiotažas kažkaip aprimo, mes jau galvojome, kad ji atsitokėjo ir suprato savo pretenzijų beprasmiškumą. Tačiau anksti apsidžiaugėme. Praeitą savaitę ji vėl pradėjo savo dainelę apie sodą. Bet dabar argumentacija pasikeitė.

Dabar anyta spaudžia ant to, kad kainos auga septynmyliais žingsniais, todėl sodą pirkti reikia būtinai. Ten ir daržoves galima auginti, ir vaisius, o per vasarą ir triušių užsiauginti mėsai. Štai kaip ekonomiška bus.

Mudviem su vyru vos paminėjus sodą jau trūkčioja akis, o juk dar tik kovas. Dabar reikės klausytis anytos pamokslų mažiausiai pusmetį.
Aš jau šimtąkart pasigailėjau, kad mes tada neišsaugojome tėvų dovanos paslaptyje. Gal dabar anyta nelestų smegenų su savo sodu.