Aš ne auklė ir ne tarnaitė, nežinau, kaip tai paaiškinti dukrai

Situacija tokia. Kai dukra pagimdė, stengiausi jai padėti: sėdėjau su anūke, eidavau su ja pasivaikščioti, maitinau, skalbiau šliaužtinius. Bandžiau leisti dukrai pailsėti, juk aš tai žinau, kaip sunku su kūdikiu.

Bet paskui mano pagalbą ėmė priimti lyg duotybę. Dukra su vyru pradėjo lankyti fitnesą, vairavimo kursus, vaikščiojo į pasisėdėjimus su draugais, o man atveždavo anūkę su žodžiais: „pasėdėk, pas mus reikalai“. Ir nesvarbu, kad aš irgi turiu planų. Manau, kad aš galiu bent pensijoje, skirti laiko sau ir savo „noriu“.

Dukra galėdavo man paskambinti ir pasakyti, kad reikia paimti anūkę iš darželio, ji negali, kadangi darbovietė surengė vakarėlį, o žentas išvažiavo į žvejybą.

Taip, aš pykdavau ir eidavau anūkės, juk nepaliksi jos darželyje.

O šiandien nutiko tai, kas netelpa į jokius rėmus. Dukra paskambino ir pasakė, kad jie susiruošė 2 savaitėms į Turkiją pailsėti. Aš apsidžiaugiau už juos ir pasakiau, kad anūkei prie jūros pabūti labai sveika.

Bet pasirodė, kad jie skrenda be vaiko, nusprendę, kad anūkė tuo metu pagyvens pas mane. Štai taip. Manęs net nepaklausė! Tiesiog pastatė prieš faktą.

Ir čia aš jau neišlaikiau ir pasakiau dukrai, kad aš ne auklė. Jie susilaukė vaiko ir turi planuoti savo gyvenimą su ta sąlyga, kad jie turi vaiką. Kelionės, laisvalaikis ir visi kiti „noriu“ turi būti statomi atsižvelgiant į tai, kad jie yra tėvai.

Paklausiau dukters, kodėl sprendimas priimtas net nepaklausus manęs? Dukra pasakė: „Tu juk pensijoje. Vis tiek neturi kuo užsiimti.“ Pasakiau dukrai, kad atsisakau sėdėti su anūke ir kad tam laikui irgi turiu planų, mes su drauge važiuosime pailsėti į sanatoriją. O anūkę tegu pasiima kartu.

Štai taip aš susipykau su dukra. Ji man pasakė, kad aš siaubinga močiutė. O aš tiesiog manau, kad aš ne auklė ir ne tarnaitė.