Aš paniškai atplėšiau duris dukros-paaugles kambario ir tai, ką pamačiau, mane pribloškė…

Turiu dukrą, jai keturiolika. Ji susitikinėja su vaikinu, jam taip pat keturiolika. Jis mandagus, sveikinasi, nusiauna prie durų, sako ačiū — trumpai tariant, normalus, ramus vaikinas. Kiekvieną sekmadienį jis ateina pas mus. Paprastai apie vidurdienį. Jie eina į jos kambarį, įsijungia šviesą, tyliai leidžia muziką ir taip kone iki vakaro. Aš jiems netrukdau: atnešu sausainių, arbatos, kartais vaisių — ir išeinu. Durys pagal taisyklę būna truputį praviros. Aš apie tai primenu, jie nesiginčija.

Bet pastaruoju metu mane užvaldė nerimas. Žinote tą jausmą, kai pats sau pradedi prasimanyti siaubo pasakojimus? Tai ir aš pradėjau. Galvoju: «Jiems po keturiolika, hormonai, uždaros durys, visa diena kartu… O jeigu…» Atrodo, tikiu dukra. Atrodo, vaikinas geras. Bet vis tiek galvoje kyla kvailos mintys. Tą sekmadienį aš vaikščiojau po virtuvę pirmyn ir atgal, ploviau vieną ir tą pačią puodelį, klausausi žingsnių koridoriuje ir pati save neburiu. Tada pagalvojau: «Gana, eisiu patikrinti».

Prie durų priėjau, ranka jau ant rankenos — širdis bum-bum. Atidariau. Kambaryje prislopinta šviesa, ta pati lempa ant stalo. O vaizdas toks paprastas, kad sekundę sustingau: mano dukra sėdi ant grindų, ausinės ne ant ausų, o ant kaklo, plaukai surišti į uodegą. Priešais ją sąsiuvinis langeliuose, krūva lipdukų, markeriai. Šalia jos vaikinas. Sėdi, suraukęs kaktą, laiko pieštuką, veide — grynas matematikos kančia. Ant kilimo atversti du vadovėliai, vienas visiškai apklijuotas skirtukais. Lėkštė su sausainiais, kuriuos prieš pusvalandį atnešiau, beveik neliesrta — vienas sausainis truputį nugraužta ir padėta į šalį.

Dukra pakėlė į mane akis, truputį išsigando:
— Mama, viskas gerai?
O aš stoviu, kaip kvailė, ir jaučiu, kaip man gėda. Nes prieš dešimt minučių galvoje buvo visai kitos mintys. Aš iškvėpiau ir pasakiau:
— Taip. Tiesiog norėjau paklausti, ar neuždegti daugiau šviesos?

Vaikinas sutrikęs, vaikiškai šypso:
— Man reikėtų galvą šviesesnę. Šitos formulės man visai nesuprantamos.
Ir rodo į puslapį, kuriame vien iksai ir skliausteliai. Dukra ramiai, be pykčio, sako:
— Žiūrėk, daliname į žingsnius. Pirmiausia išnešame bendrą daugiklį, tada štai taip išdėstyti…
Ir rodo lėtai, piešia strėlytes, pabrėžia, laukia, kol jis pats užrašo. Jokių atsidūsėjimų, jokio «na, ko gi nesupranti». Kantrybė — geležinė. Aš save pagavau galvojant, kad man reikėtų tokio ramaus tono, kai mes su ja darėmės namų darbus pradinėje mokykloje. Aš taip pat iš jos mokyčiausi.

Atsisėdau ant lovos krašto, pasėdėjau minutę. Jie su entuziazmu diskutavo, kas pirmiau — dalyba ar sudėtis, juokėsi, kai jis sumaišė ženklą. Jis į mane žiūrėjo su pagarba, tarsi tuo metu imčiau iš jų egzaminą. Pasakiau:
— Nueisiu atnešti arbatos. Kas kokią?
Jis:
— Man bet kokią, kuri «sėkmei».
Dukra:
— Juodą, kaip visada, mama. Beveik baigėm temą.

Kol užkaito arbatinukas, sėdėjau virtuvėje ir galvojau, kaip lengva mums, suaugusiems, pūsti tuščią vietą galvoje iki bėdos dydžio. Juk pati taisyklės nustatėte: durys praviros, jokių nakvynių, saugokite vieni kitus, klauskite leidimo. Pasitikiu — taip. Ir tuo pačiu bijau, nes ji mano. Mano mergaitė. Keturiolika — jau ne vaikas ir dar ne suaugęs. Ir man taip pat reikia mokytis: nepanikuoti, kalbėti, įkvėpti ir iškvėpti.

Atnešiau arbatą, sausainius, pataisiau užuolaidą, kad geriau kristų šviesa. Sakiau:
— Aš virtuvėje. Jei prireiks — kvieskite.
Vaikinas padėkojo, dukra linktelėjo. Palikau duris praviroms truputį daugiau, nei buvo, ir išėjau.

Po valandos jis susiruošė namo. Dar kartą padėkojo, sakė, kad dabar «tarsi suprato, kaip tuos iksus kampuose išdėstyti», nusijuokė. Apsiavo prie durų, tvarkingai padėjo puodelį į kriauklę. Atsisveikinome. Uždarė duris ir nuėjau į dukros kambarį. Ji jau dėliojo lipdukus į dėžutę, rinko vadovėlius. Atsisėdau šalia ant grindų, abi patylėjome. Tada ji padėjo galvą man ant peties ir tyliai pasakė:
— Mama, juk žinai, aš ne kvaila.
— Žinau, — atsakiau aš. — Tik kartais aš — kvaila.
Abi šyptelėjome.

Tada ji papasakojo, kad jam greitai kontrolinis, jis nerimauja, tėvai dirba iki vėlumos, ir jai negaila padėti. Pasakė taip ramiai, kad man tapo šilta. Atsiprašiau, kad įsibroviau, pasakiau, kad sujaudinausi veltui. Ji neįsižeidė. Pasakė:
— Suprantu. Juk esi mama. Tik klausk, gerai? Mes nedarome nieko «tokio». Mes ir taip turime darbus iki soties.
Ir tada, tarsi tarp kitko:
— Ačiū, kad pasitiki ir nejuokauji įžeidžiamai. Tai svarbu.

Štai taip. Jokių dramų. Jokių iškilmingų žodžių. Paprastas sekmadienis, paprasti vaikai, paprasta matematika, kuri visus sugeba sujaudinti iki ašarų, išskyrus mokytojus. O aš vakarėjant sėdėjau virtuvėje ir pagalvojau: mano darbas — ne stovėti prie durų kaip sargas, o būti ta durimi, pro kurias galima ramiai įeiti ir pasikalbėti. Stebėti taisykles — taip. Bet dar reikia mokytis ir laikyti savo baimes rankose. Klausti, girdėti, padėti reikiamu laiku.

Vis dar nerimauju. Tai niekur nedingo. Bet dabar jaučiuosi kitaip. Su pasitikėjimu. Su atviromis durimis. Su arbata, kurią atnešu anksčiau, nei pradedu kurti baisius scenarijus. Ir man atrodo, kad tai yra tas pats «kontrolinis» mums, tėvams: ne algebrai, o pasitikėjimui. Ir norisi jį išlaikyti.