Ėmiau įtarti, kad uošvė elgiasi su manimi pernelyg gerai

Mano žmona geriausia pasaulyje. Lina protinga, graži, o dar ir jaunesnė už mane 10 metų. Jos motina vyresnė už mane vos 4 metais. Valentina Ivanauskienė irgi puiki moteris, o ir uošvis, jos vyras, geras vyrukas.

Mano Lina turi vieną mažą trūkumą – ji kategoriškai nepakenčia, kai aš geriu. Net dėl alaus skardinės mano rankose urzgia. Svečiuose neleidžia degtinės taurelės išlenkti.

Kartą uošvių namuose net skandalas kilo. Valentina, norėdama apraminti principingą dukrą, pasakė:

– Išlepinta tu, Lina! Pas tave ne vyras, o auksas. Ir dovanas geras dovanoja, ir aprūpina pilnai, ir rankos iš reikiamos vietos auga! Nebūčiau ištekėjusi už tavo tėvo, pati sau prigriebčiau!

Paskutinė frazė buvo, žinoma, juokais, kad išsklaidytų susikaupusią įtampą. Juk mano Lina sėdėjo susiraukusi, kai į taureles pilstė naminukę. Bet kažkodėl niekas nenusijuokė, o uošvis netgi įsitempė.

Na ir gerai. Mano uošvė graži, liekna. Džiaugiuosi, kad mano Lina į ją panaši. Šiuos komplimentus visada lengvai sakydavau Valentinai Ivanauskienei. Tačiau pastaruoju metu ėmiau pastebėti blogą jos vyro reakciją į mano žodžius.

– Į savo žmoną geriau žiūrėk! – burbtelėjo kartą uošvis.

Na jau niekada nežiūrėjau į uošvę kaip į moterį. Bet matyt, kai kurie mano žodžiuose įžvelgia kažkokią slaptą prasmę. Ir aš nustojau sakyti jai komplimentus.

Ir štai kartą mes su žmona atėjome į svečius pas jos tėvus. Valentina žvilgčiojo į mane kažkaip ypatingai. Net ženklus akimis darė.

Aš, žinoma, įsitempiau. To man betrūko! Ilgai apsimetinėjau, kad nematau jos ženklų, tačiau uošvė sugavo momentą ir šnipštelėjo, kad mums reikia pasikalbėti.

Linktelėjęs visgi neskubėjau, nors ji taip ir skverbė akimis. O kai, supykusi dėl mano ignoravimo, ėmė tampyti mane už megztinio, visgi nusprendžiau pasikalbėti.

Slapukauti nenorėjau, todėl pakviečiau ją į virtuvę. Ten pastoviai kas nors užeina.

– Salvijau, na mano pokalbis konfidencialus,- suokalbiškai sušnibždėjo uošvė ir kažkaip keistai pažvelgė į mane.

– O nuo ko gi tokios paslaptys? – neva nustebau aš.

– Na kaip nuo ko. Pirmiausia nuo mano sutuoktinio! O ir mano dukrai kol kas neverta žinoti, o tai ji baisiai emocinga! – atsakė uošvė.

Tai tau. Na gerai, kad nors užtenka proto slėpti savo nešvarius tikslus nuo savo vyro ir mano žmonos.

– Aš žinau, ponia Valentina, apie ką jūs norėjote pasikalbėti. Ir mano atsakymas – kategoriškas NE! – tvirtai pasakiau aš.

– O iš kur tu sužinojai? – nustebo Valentina Ivanauskienė.

– Iš žvilgsnio supratau! Nagi baikime šį pokalbį. Neduokdie Lina mano sužinos, tai bent triukšmo bus,- paprašiau aš.

– Lina, Lina… Pernelyg ji savarankiška. Vis galvoja be motinos pagalbos apsieisianti! – sumurmėjo ta keista moteris.

– Šiuo klausimu tikrai apsieis! Patikėkite, jūsų dukra suaugusi ir su viskuo susitvarkys pati. Ir aš taip pat! – padėjau tašką pokalbyje aš.

Kaip bebūtų keista, uošvė neįsižeidė. O paskui, sugavusi minutę, net šnipštelėjo man į ausį, kad manimi didžiuojasi. Turbūt todėl, kad žentas ištikimas. Na gerai, tegu didžiuojasi.

Prie to pokalbio mes daugiau niekada negrįžome. Aš nepamiršau (argi tai pamirši!), bet ir stengiausi neprisiminti.

Kartą uošvis apsirgo ir ėmė pergyventi, kad sodyboje nespės iki žiemos pataisyti tvarto stogo. Pasišoviau padėti. Darbo dviem dienom – o man kaip tik laisvas savaitgalis!

Sodyboje buvo ir Valentina. Man teks likti sodyboje nakčiai, o ją turėjo paimti kaimynė vėlai vakare. Mano anyta elgėsi visai padoriai.

Aš gerai padirbėjau iki pietų, o antrą valandą Valentina pakvietė mane pietauti. Pasigardžiuodamas užuodžiau sodrų barščių aromatą.

Tik čiupau šaukštą, kai pamačiau keistą uošvės žvilgsnį. Ji man mirktelėjo.

– Ženteli, kaip tu? Na, kol Linutės nėra, gal mes…? Tai sena bjaurybė! Kaip supykau, mečiau šaukštą ir surikau. Šaukiau, kad myliu savo žmoną. Gėdinau uošvę, kad jai nusispjaut į dukters jausmus. Pavadinau ištvirkusia, pasileidusia… Och…

Valentina Ivanauskienė net prisėdo apstulbusi. Ji bandė mane nuraminti, bet aš vis siutau.

– Salvijau, brangusis, nusiramink. Aš pasiūliau, kol Linutės nėra, po taurelę naminukės išgerti per pietus. O ką tu pagalvojai? – tylutėliai pasakė uošvė.

Kaip man pasidarė gėda! Apsipyliau raudoniu ir ėmiau srėbti barščius, įbedęs nosį į lėkštę. Bet, ačiū dievui, mano uošvė ne tik graži bei protinga moteris, bet dar ir prie humoro.

Ji mikliai išsuko situaciją juokais ir netrukus mes kvatojome iki nukritimo. Tiesa, viena taurele viskas nesibaigė. Man reikėjo nuimti stresą, todėl ištuštinau pusę butelio.

– Ponia Valentina! Aš tik dabar pagalvojau… O ką jūs man siūlėte tada, kai kvietėte pasikalbėti vienudu? – paklausiau aš.

– Norėjau atiduoti jums savo mašiną. Ji man visiškai nereikalinga. Norėjau padovanoti, o vyras užėmė poziciją, neva, jei reikia, tegu išperka! Ir Lina tavo tokia pat – savarankiška juk! Tai ir norėjau tave įkalbėti, esą tu man pinigus už ją atidavei,- atsakė Valentina.

Koks aš kvailys! Man labai patiko uošvės visureigis. Kaip norėčiau atsukti laiką atgal, juk kaip tyčia praeitą savaitę Valentina pardavė mašiną kaimynei.