Galvojau, kad persikėlimas pas sūnų išgelbės mane nuo vienatvės. Tačiau viena sekmadienio kepsnių šventė parodė, kokia vieta man skirta šiame name

Kai išėjau į pensiją, galvojau tik apie vieną dalyką — nors truputį būti ne tokia vieniša. Mano buto sienos taip spaudė, kad vakarais tiesiog sėdėjau tylumoje ir pagaudavau save kalbant vienai su savimi. Todėl, kai sūnus pasiūlė persikelti pas juos, sutikau nedvejodama. Atrodė, prasidės naujas ramus gyvenimas: šeima, jaukumas, juokas už sienų.

Tačiau realybė buvo kitokia. Jo žmona — veganė. Neturiu nieko prieš kitų įpročius, kiekvienas turi savo požiūrį, bet aš sąžiningai perspėjau:
– Be mėsos negaliu. Tai man kaip duona, kaip oras.
Ji šaltai pažvelgė į mane, net nesistengdama būti mandagi:
– Mano namai — mano taisyklės. Gerbk tai.

Tada nuryjau ir nusprendžiau nesiginčyti. Juk esu svečiuose, man reikia prisitaikyti. Visą savaitę valgiau jų daržovių sriubas, troškintus cukinijus, kažkokias pastas iš visko žalio, kas tik auga. Stengiausi nerodyti, kad man sunku. Bet viduje kaupėsi jausmas, jog čia esu svetima, jog kiekvieną savo žingsnį turiu tikrinti pagal kažkieno «taisykles».

Ir štai sekmadienį pabudau ir pagalvojau: kodėl turėčiau atsisakyti to, prie ko visą gyvenimą esu pratusi? Kodėl aš, suaugusi moteris, turiu vaikščioti ant pirštų galų pas sūnų namuose? Išėjau į kiemą ir nusprendžiau padaryti kepsnių šventę. Tyliai, ramiai, niekam netrukdydama. Nusipirkau šiek tiek mėsos, uždegiau anglis. Kvapas iškart pripildė orą, toks pažįstamas, naminis.

Ji išėjo į durų angą, pasilenkė prie rėmo ir žiūrėjo į mane taip, tarsi daryčiau nusikaltimą. Nieko nesakė. Nei žodžio. Tik šaltas žvilgsnis, tarsi bučiau įsiveržusi į jos teritoriją. Aš apsimečiau, kad nepastebiu. Bet viduje viskas jau buvo suspausta į gumulą.

O tada išėjo mano sūnus. Mano berniukas, dėl kurio persikėliau, dėl kurio buvau pasirengusi daug ką ištverti. Jis priėjo lėtai, tarsi rinkdamas žodžius.
– Mama… mums reikia pasikalbėti.

Aš nusišypsojau, bandžiau pajuokauti:
– Na, ką, irgi nori gabalėlio?

Bet jis nešypsojo. Jo veidas buvo įtemptas, ir pajutau artėjančią bėdą, kol jis dar nepraplėšė žiočių.
– Mama, tu pažeidei mūsų taisykles. Ir jei tu negali prie jų priprasti… tau, galbūt, geriau būtų grįžti pas save.

Rankose laikiau žnyples ir net nepastebėjau, kaip jos išslydo ir nukrito ant žemės.
– Tu… varyti mane išeiti? – tyliai paklausiau.

Jis nepasakė «taip», bet ir nepasakė «ne».
– Tiesiog… taip bus paprasčiau visiems.

Ji stovėjo duryse ir žiūrėjo, kaip jis tai sako. Nesikišo. Jai viskas tiko.

Staiga pasijutau ne kaip suaugusio vyro motina, o kaip kažkas nereikalingo. Tarsi nebūčiau persikėlusi pas sūnų, o apsigyvenus viešbutyje, kurio gyvenimo laikotarpis baigėsi.

Tą vakarą susipakavau daiktus. Jis nesustabdė. Nepasakė: «Mama, pasilik». Tik padėjo nuleisti lagaminą. Net neapkabinti galėjo — tarsi bijojo supykdyti savo žmoną.

Ir štai dabar vėl sėdžiu savo tuščiame bute. Bet tyla nebe slegia dėl vienatvės — o dėl to, kad artimas žmogus galėjo taip lengvai pastatyti mane prieš duris.

Ir vis galvoju… Kas svarbiau: išlaikyti ramybę šeimoje, tylomis praryjant pažeminimą, ar visgi neleisti niekam — net savo vaikams — elgtis su tavimi taip, tarsi niekam nebūtum reikalinga?

Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje?