Pagailėjo buto tikram sūnui

– Kas galėjo įsivaizduoti, kad mano anyta ir šešuras tokie šykštūs! – ėmė piktintis mano draugė, kurią neseniai sutikau prekybos centre. Ji pasiūlė pasėdėti, išgerti kavutės, nes kojas maudžia nuo apsipirkinėjimo.

Ji prieš kelis mėnesius vėl ištekėjo. Ir vėl pas ją viskas kažkaip nesaldu.

– O kuo tave užkniso šįkart? – nusprendžiau pasidomėti.

– Jie gyvena erdviame 3 kambarių bute šalia centro. Be to, turi dar 2 vieno kambario butus, kuriuos nuomoja.

– Puiku! O tai kas ne taip? – nenurimau aš.

– Kaip kas? Jie turi tiek nekilnojamojo turto, o mums nieko nepasiūlo. Juk jie žino, kad mes nuomojamės,- atsakė draugė.

– Jie jau pensijoje ar dar dirba?

– Nedirba. Namie sėdi.

– Tai iš tų nuomos pinigų jie ir gyvena. Ar jie turi gyventi pusbadžiu, kad jums įtiktų? – uždaviau provokuojantį klausimą.

– Jie turi net 2 nereikalingus butus. Kodėl jiems patiems nepersikėlus į vieną jų, o 3 kambarių neatidavus mums? Mes juk jauna šeima.
Kalbame šiaip jau apie jų sūnų. Ar jiems gaila? – pažįstamai niekas nerūpėjo. Ji manė esanti teisi. Ir jokie argumentai netiko.

Taip jau yra mūsų šalyje, kad suaugę savarankiški žmonės kėsinasi į tai, kas jiems išvis nepriklauso. Greičiausiai esmė auklėjime ir mentalitete.

Arba tingume. Nesiruošia pakelti užpakalio nuo sofos ir eiti užsidirbti pinigų. Tiesiog jiems taip patogu – laukia, kol savaime viskas nukris.

„Mums visi skolingi“ – jų kredo.

Jie net minties neprisileidžia, kad žmonės gali turėti savo planų dėl savo asmeninio nekilnojamojo turto. Jei yra būstas, tai kodėl nepasidalijus.

Ir jiems vienodai, kad kai kas uoliai dirbo, nieko sau neleido, kad pensijoje skintų vaisius ir gyventų savo malonumui. Štai ir viskas.

Greičiausiai jie paskui nuspręs palikti savo turtą anūkams. Juk nekilnojamasis turtas – geriausia dovana. O iki to nori gyventi ir viską sau leisti.

Jie to tikrai nusipelno. Negalima bandyti atimti iš senų tėvų tai, kas teisėtai priklauso jiems. Tai, mano nuomone, netgi niekšiška.