Labai gailiuosi, kad neišgelbėjau šuns

Tai buvo prieš 15 metų. Aš tada buvau jaunas vaikinukas. Mūsų rajone atsirado juodas dogas. Turbūt kažkieno išmestas ar pasimetęs. Matėsi, kad jis labai ligotas ir buvo toks jausmas, kad jam kažkas negerai su stuburu ar išvis su kaulais. Žodžiu, pasmerktas gyvūnas.

Kartą mes su mergina ėjome namo ir pamatėme tą dogą. Aš pasiūliau nupirkti sausainių ir jį pašerti.

Mergina suabejojo, kad šunys išvis ėda sausainius. Aš irgi tiksliai nežinojau, niekada neturėjau šuns.

Dabar, žinoma, aš suprantu, kad geriau būtume nupirkę pakuotę sauso pašaro.

Žodžiu, mes nupirkome pakelį sausainių ir mano mergina, o ji buvo dar kokia šunininkė, na, tai yra, šunų mylėtoja, ėmė jį maitinti iš rankų. Kad jūs būtumėte matę, kaip jis ėdė tuos sausainius, su kokiu dėkingumu. Ir aš supratau, kad jis buvo ne ligotas, o paprasčiausiai labai liesas ir todėl nenatūraliai atrodė. Matomai jis buvo naminis ir išmestas, negalėjo prasimaitinti gatvėje.

Mes pašėrėme ir nuėjome toliau, ir tiesą sakant, kam namie reikalingas dogas? O po kurio laiko, būna, aš prisimenu jį ir galvoju, o gal aš galėjau jam kažkuo padėti? Štai tokia išpažintis.