Kur rasti ramstį, kad nenukristum. Senovės pasakėčia apie žmogų ant vienos kojos

Sunkioje, nepakenčiamoje situacijoje žmogus praranda atramą ir atrodo, kad štai viskas sugrius. Žmogus deda visas jėgas tam, kad neparkristų, išlaikytų balansą, o jėgos vis senka. Reikia gerai pagalvoti ir atrasti paprasčiausią išeitį – daugumoje situacijų tai įmanoma.

Yra viena senovės persų pasakėčia apie žmogų, kuris stovėjo ant vienos kojos. Ilgai stovėjo – koja nutirpo ir ėmė skaudėti. Visas kūnas nutirpo, jėgos išseko, bet žmogus dėjo didžiules pastangas ir toliau stovėjo ant vienos kojos.

Tuo pačiu jis garsiai dejavo ir skundėsi, prašė pagalbos ir verkė iš skausmo. Geri žmonės pribėgo ir stengėsi padėti: vieni masažavo koją ir trynė aliejais. Kažkas šaukė: „Susikaupk, skudure, tu gali, tu privalai!:, kažkas siūlė prisiminti vaikystę ir surasti priežastį tėvuose, kurie neišmokė teisingai stovėti ant vienos kojos, kažkas siūlė įsivaizduoti, kad jis yra gandras. O kažkas gailestingai glostė kankinį ir kartu su juo kentėjo. Bet žmogui ant vienos kojos darėsi vis blogiau ir blogiau. Jėgos apleido jį.

Pro šalį ėjo filosofas. Jis sustojo, pažvelgė į šį reikalą ir pasakė: „tu juk turi antrą koją, kankiny! Tu atsistok ant abiejų kojų, tau ir palengvės!“ Žmogus atsistojo ant antros kojos ir nustojo dejuoti. Tikrai, pasidarė kur kas lengviau. O filosofas nuėjo toliau, nelaukdamas padėkos. Tuo labiau, kad padėjėjai labai jį barė ir kaltino…

Jeigu situacija asmeniniuose santykiuose tapo sunki ir nepakeliama, tam tarpui atraskite atramą darbe. Savo kūrybinėje veikloje. Pinigų uždirbime. Ne, problemą spręsti, žinoma, reikia. Bet kol asmeninis gyvenimas nėra ramstis – ramsčio reikia ieškoti kitur. O jei nutiks krizė darbe – ramstį galima atrasti šeimoje. Kūryboje. Meilėje. Vaikuose. Perkelti krūvį nuo pavargusios kojos ant kitos, nustoti dejuoti ir skųstis. Tegu ta koja pailsi.

Tai jums tikrai patiks!