Gyvūnai

Barsuko Bili, kuris tapo naminiu augintiniu, istorija

Kai Stefani išsiveda savo augintinę pasivaikščioti, visi praeiviai žiūri į porelę su šypsena, o daugelis net
prieina ir prašo paglostyti pilkąją pūkuotukę. Viskas todėl, kad moteris už pavadėlio vedasi ne šuniuką ar
katytę, o patį tikriausią barsuką! Dabar mes papasakosime šio miško gyventojo atsiradimo Stefani
šeimoje istoriją.

Moteris nuo ankstyvos vaikystės išsiskyrė ypatinga meile gyvūnams. Todėl ji įkūrė organizaciją Wild
West Wildlife Rehabilitation Center, kuri užsiima laukinės gamtos atstovų gelbėjimu. Centre padeda
stirnoms, meškėnams, laukinėms ožkoms, o kartą žmonės atnešė net sužeistą kojotą.

Kartą žmonės pastebėjo mažytį barsuko jauniklį ir pristatė jį į Stefani centrą. Kai tik steigėja pamatė
mielą pilką mažylę su balta juosta per visą kūną, iškart įsimylėjo. Mažylę pavadino Bili. Iš pradžių buvo
tikimasi mažylę išmaitinti, kol ji truputį paaugs, o paskui grąžinti ją į natūralią aplinką. Tačiau paskutiniam
punktui nebuvo lemta išsipildyti.

Bili turėjo puikų apetitą, ji greitai augo ir visai netrukus pavirto suaugusiu gyvūnu. Kai barsukė
vaikštinėdavo kieme, rausdavo duobes, iš jų traukdavo įvairius vabalus ir juos ėsdavo. Taip išeina, kad
augintiniui prabudo elgesio instinktai ir jis jau galėjo keliauti gyventi laukinėje gamtoje. Tačiau Bili smarkiai prisirišo prie Stefani. Ji visur sekiojo moterį, mėgo sėdėti ant rankų ir net įsigudrino murkti kaip
katė. Taipogi miško gyventoja pasirodė neįtikėtinai draugiška ir susirado bičiulį – kojotą.

Stefani irgi neįsivaizdavo gyvenimo be šios mielos duobių rausėjos ir nenorėjo su ja skirtis.
Visai netrukus centre atsirado dar viena barsukė, kurią pavadino Poli. Iš pradžių dvi patelės nedraugavo,
tačiau paskui ėmė aktyviai bendrauti.

Su laiku Stefani suprato, kad Bili negalės išgyventi natūralioje aplinkoje be žmogaus. Tada moteris
pasiėmė barsuką į savo namus. Ji jau turėjo šunį, vardu Gerti, tačiau Bili lengvai susidraugavo su juo.

Dabar abu augintiniai linksmai šėlioja kieme, žaidžia, ėda iš vieno dubens ir kartu miega.

Bili dievina žaisti su žaislais, įlįsti į tuščias dėžes ir krapštytis su įvairiais smulkiais daiktais. Stefani vedasi
savo augintinius pasivaikščioti, o barsuko patelė lengvai sutinka užsidėti pavadėlį. Nepaisant savo
trumpų kojyčių, Bili labai mikli ir greitai juda, sekama susižavėjusių praeivių žvilgsnių.

Kartą miško gyventoja net pabuvojo mokykloje, kur ją supažindino su vaikais. Stefani papasakojo
paaugliams, kaip reikia rūpintis laukine gamta ir mylėti jos gyventojus. Barsukas jautėsi labai komfortiškai
tokioje gausybėje žmonių.

Bili pavyzdys mums rodo, kad meilė ir rūpestis gali paversti laukinį gyvūną švelniu draugišku augintiniu.

Related Articles

You cannot copy content of this page