Mama taip ilgai šantažavo mane savo sveikata, kad man jau vienodai. O kitų kozirių ji neturi

Matyt, mano mamai vaikystėje niekas neskaitė pasakos apie piemenuką, kuris melavo apie vilką, užkniso tuo visą kaimą, o paskui vilkas išties atėjo ir jį suėdė.

Štai ir su manimi tas pats. Man jau susiformavo imunitetas mamos manipuliacijoms, jos daugiau manęs neliečia, tik erzina. Nes aš žinau, kad visa tai melas.

Nuo ankstyviausios mano vaikystės mama apsiginklavo manipuliacijomis savo sveikata. Juk kas gali išgąsdinti vaiką labiau, nei mamos liga ar mirtis? Niekas.

Kai vaikystėje imdavau rodyti kaprizus, mama susiimdavo už galvos, neva ji jai plyšta. Žinoma, aš iškart nustodavau, nes būdavo baisu.

Be mamos aš nieko neturėjau. Savo tėčio nepažįstu, jis išėjo dar iki man pasiekiant sąmoningą amžių. Neneigčiau, kad būtent dėl mamos manipuliacijų.

Mama visada sakydavo, kad štai aš ją privesiu iki mirties, o mane išsiųs į vaikų namus, kur su vaikais elgiamasi labai blogai. Žinoma, visa tai mane siaubingai baugino.

Visada, kai kas nors eidavo ne pagal mamos norus, ji griebdavosi už širdies, už galvos, už pilvo, vaizduodama, kad tuoj tuoj mirs.

Paskui dar pradėjo vaizdingai atsisakinėti mano pagalbos, rengdama ištisus spektaklius.

– Ne, eik, juk tau nusispjaut į motiną! Grįši iš savo vakarėlio, o aš jau šalta gulėsiu,- vos girdimai šnibždėdavo ji.

Ir tai veikė. Žinoma, veikė: juk aš buvau mažas vaikas, kuris paprasčiausiai nenorėjo mokytis matematikos, norėjo bėgioti su draugais ir negalvoti, kad mama gali mirti.

Kai man jau buvo apie 15 metų ir šitie mamos veiksmai nustojo veikti taip, kaip jai norėjosi, ji ėmė naudoti kitą schemą – žadėti pakelti prieš save ranką.

Tai buvo nauja, todėl veikė mane iki kokių 20-ies. Mama vaidino puikiai. Porą kartų išties ją traukiau vos ne iš kilpos.

O man tik norėjosi nueiti į diskoteką, o paskui pasivaikščioti su berniuku. O mama reikalavo, kad likčiau namuose, todėl kad nėra ko šlaistytis.

Na o kada gi šlaistytis, jei ne 18-os? Jaunystė, draugai, įsimylėjimas, saulėlydžiai, saulėtekiai. Aš turėjau sėdėti namuose, nes mamai nepatiko, kai ji negali manęs kontroliuoti.

Tačiau kuo vyresnė dariausi, tuo mažiau mane veikė mamos manipuliacijos. Kai išsinuomojau atskirą butą, mama paskambino man pačią pirmą atskiro gyvenimo naktį.

Ji šnibždėjo mirštančiu balsu, kad sugriebė širdį, reikalavo atvažiuoti. Radau savyje jėgų patarti jai išsikviesti greitąją, o pati nevažiavau.

Per naktį visa išsikamavau, žinoma, bet supratau, kad 99% tikimybė, jog mama vaidina savo mėgstamą spektaklį. Taip ir buvo.

Kuo toliau, tuo abejingiau žvelgiau į visus mamos skambučius ir pasakojimus, kaip jai bloga, ji tuoj kažką sau pasidarys ir pan.

Siela sugrubo ir nebereagavo. Dar prieš porą metų kamuočiausi nemiga, spėliodama, gal mamai išties blogai, bet dabar to nebėra.

Man pasidarė vienodai. Toks jausmas, kad viduje jau pergyvenau tūkstantį mamos mirčių, todėl dabar manęs tai absoliučiai nebeliečia.

Netgi nesu įsitikinusi, kad pravirksiu, kai ji visgi iš tikrųjų mirs. Ta vieta, kuri tokiais atvejais turi skaudėti, jau pasidengė žieve.

O mama to lyg nesupranta. Ji toliau siekia dėmesio, manipuliuoja, šantažuoja. Lyg nepastebėtų, kad tai neveikia.

Neseniai teko aiškinti jai tai ant pirštų. Pasakiau, kad jei ji nenustos kvailiojusi ir pastoviai apsimetinės mirštančia, kad kažką pasiektų, aš tiesiog nutrauksiu su ja bet kokį bendravimą.

Mama nesuprato. Ji sukėlė isteriją, paskui susigriebė už širdies, apsimetė dūstančia, net nušliaužė nuo kėdės ant grindų, aktorė iš sudegusio teatro.

Mano sieloje niekas nekrepštelėjo, mačiau šį vaizdą šimtus kartų. Tiesiog pasidarė bjauru. Peržengiau per vaidinančią mamą ir nuėjau namo. Mama taip nieko ir nesuprato.

Ji net nesuprato, kokį abejingumą man sukėlė. Manau, mums neverta daugiau bendrauti. Šito vienos aktorės teatro aš jau prisižiūrėjau, nusibodo.