Idomybes

Kam tau šitiek šunų?

– Kam tau šitiek šunų?

– Aš jiems reikalinga.

Toliau dažniausiai tyli. Arba pradeda sakyti, kad reikia gyventi ir dėl savęs. Arba apie tai, kad šiame
pasaulyje be šunų egzistuoja gausybė malonių dalykų. Arba štai, mano mėgstamiausias, kad visų
neišgelbėsi.

– Tu visų neišgelbėsi,- sako.

– Aš visų ir nesiruošiu.

Toliau dažniausiai tyli. O paskui vis tiek kažką sako. Apie asmeninį gyvenimą, keliones ir poilsį, apie
pinigus, kuriuos aš galėčiau išleisti sau.

– Bet tu juk galėtum leisti sau!! Šitiek šunų – tai juk brangu!- sako.

– Brangu. Sau nebeužtenka…

Toliau dažniausiai gręžioja pirštu smilkinį. Ir prisimena, kokia aš buvau anksčiau. Kaip skrajodavau
su aukštakulniais po išdaužytą asfaltą, kaip mėgau liemenuotus kelnių kostiumus, brangią
kosmetiką, klubus ir vakarėlius. Kaip mėgau būti dėmesio centre.

– Tu nepavargai būti viena?

– O argi aš viena?

Toliau dažniausiai ima aiškinti skirtumą tarp šunų ir žmonių. Apie tai, kad šuo nesupras, nenubrauks
ašarų, nepasikalbės nuo dūšios, nenupirks tau naudingų vaistų ir gero konjako. Nepalaikys ir
nepasidžiaugs. Nepadės perstumti spintos. Nepaklijuos tau tapetų, neis su tavimi į teatrą.

Nepriklaups ant kelio, laikydamas delne aksominę dėžutę su lemtingu žiedu.

– Jie galės išgelbėti tave nuo skurdo, krizės, vienatvės? – beveik rėkia.

– Jie gelbsti mane kasdien. Nuo visų jūsų. Gydo nuo pykčio ir neapykantos.

Toliau dažniausiai tyli. Paspringsta nesupratimu. Įsižeidžia palyginimu. Supranta, kad aš beviltiška.

– Kam tau šitiek šunų?

– O kam man šitiek žmonių?..

Related Articles

You cannot copy content of this page