Man 27, vyrui 20 – tai buvo jaunų žmonių sąjunga. Bet kai jam stuktelėjo 30, aš pavirtau sena žmona

Mes su Povilu susipažinome, kai man buvo 27 metai, o jam 20. Ant mano pečių buvo sunkios skyrybos, du maži vaikai ir amžinai viskuo nepatenkinta mama, pas kurią mums teko persikraustyti su berniukais.

Povilas nuomojosi kaimyninį butą ir kartą mes su juo susidūrėme aikštelėje.

O paskui mes susidūrėme laiptinėje dar kartą, ir dar kartą. Galų gale jis atėjo pas mus į svečius arbatos.

Nežinau kodėl, bet mane beprotiškai traukė prie jo. Jis rodėsi toks vyriškas, stiprus, iš tų, kurie tikrai apgins ir prisiims sau visas problemas. Tada aš ir įsivaizduoti negalėjau, kad jam vos 20. Jei būčiau žinojusi, tikrai nebūčiau įsimylėjusi.

Toliau viskas vyko kaip sapne.

Mes pradėjome susitikinėti, po 4 mėnesių Povilas man pasipiršo.

Na o paskui akis man atvėrė jo motina, kai jis atsivedė mane susipažinti.

Mes sėdome už stalo, išgėrėme po taurę vyno ir ji man tiesiai į akis uždavė klausimą, nuo kurio aš netekau amo.

„Jūsų netrikdo, kad pas jus su Povilu toks didelis amžiaus skirtumas?“ Ką? Koks amžiaus skirtumas?

Aš sutrikau ir sušnibždėjau: „Ne, o kas?“ „Tai yra 7 metai jums – tai nieko tokio?“

Ir čia aš visa suakmenėjau.

Kaip tęsti pokalbį? Iš vienos pusės, prisipažinti, kad nežinojau, kiek metų būsimam vyrui – tai savižudybė būsimos anytos akyse. Iš kitos – mane tai tikrai sutrikdė. Aš, žinoma, buvau jauna ir kūnu, ir siela, bet niekada negalvojau, kad aš turėsiu tokį jauną vyrą.

Grįžusi namo aš viską gerai apgalvojau ir nusprendžiau, kodėl aš turiu atsisakyti vyro, kurį laikau idealiu sau dėl kažkokių prietarų.

Žodžiu, mes susituokėme. Anyta manęs nelabai mėgo, vis priekaištaudavo, kaip jos sūneliui dabar sunku tokią šeimą išlaikyti. O Povilas, tiesą sakant, baigė kolegiją ir buvo geras programuotojas. Taigi, pinigų mums užteko.

Po metų gimė mūsų bendra dukrelė Karina. Tėtė ją, žinoma, be galo mylėjo.

Po kelių metų mes nusipirkome butą.

Aš labai stengiausi, kad Povilui su manimi būtų gera. Žinoma, prisižiūrėjau, ir taip, kad niekas iš mūsų naujų bendrų draugų net nenutuokė, koks tarp mūsų skirtumas.

Bet…kažkokiu momentu mano vyras ėmė nuobodžiauti. Pradėjo pradingti pas draugus, vėlai grįžti ir kartais įkaušęs. Atsikirsdavo trumpomis frazėmis, esą darbe užlaikė, ir pas draugą reikėjo užšokti.

Ėjo metai, vaikai ūgtelėjo ir aš ėmiau pastebėti, kad mes visiškai neturime apie ką kalbėtis.

Čia reikia pasakyti, kad fiziologija, žinoma, darė savo ir 37 aš jau neatrodžiau kaip mergaitė. O jis buvo 30-metis gražus ir jaunas vyras. Žinoma, moterys tiesiog lipo prie jo.

Galiausiai nutiko tai, kas turbūt ir buvo lemta. Povilas susirado jauną merginą.

Aš, žinoma, kankinausi, tačiau nepriekaištavau ir vis tikėjausi, kad palakstęs sugrįš. Kol nesupratau, kad jis gėdijasi eiti su manimi gatve ir nesužinojau, kad ta panelė kietai jį suvystė.

Dabar Povilas gyvena pas ją, greitai jų vestuvės. Mes išsiskyrėme, tačiau jis kaip ir anksčiau – geras tėvas, padeda mano berniukams ir, žinoma, rūpinasi dukra.

Čia mano graži pasakėlė apie meilę baigėsi.

40-metį aš sutikau su mama ir vaikais, kurie jau tokie dideli ir savarankiški.

Bet pirmąkart per tiek laiko pasijutau rami. Dabar jau nesuprantu, kam leidausi kadaise įtraukiama į tą avantiūrą?

„Nelygios santuokos“, jei moteris vyresnė, nuo pat pradžių pasmerktos žlugti.

Kai jam buvo 20, o man 27 – tai buvo nuostabi dviejų jaunų žmonių sąjunga. O štai 30 ir 37 – tai jau jaunas vyras ir sena žmona.