Mano anyta – 3 vaikų motina. Vyresnysis sūnus – mano vyras. Jaunesniuosius savo vaikus anyta myli, o mano vyro – ne

Mano vardas Kamilė. Mano vyras vardu Antanas.

Anyta turi 3 vaikus. Mano vyras – vyriausias sūnus. Taip išėjo, kad Antanas visada buvo vienišas savo šeimoje ir dėl to kalta anyta. Esmė tame, kad anyta jo susilaukė netekėjusi.

Ji įsimylėjo vaikiną. Susitikinėjo su juo, o kai pastojo, Antano tėvas atsisakė ją vesti. Anyta manė, ka sūnus sugadino jai gyvenimą, kad ji dėl Antano patyrė gėdą.

Tačiau nepaisant to, anyta sugebėjo ištekėti už labai pasiturinčio vyro. Mano vyro patėvis Viktoras Grigolis buvo verslininkas. Jis net įsigudrino nebankrutuoti 90-aisiais.

Santuokoje su Viktoru anyta susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukros. Į savus ir svetimus Viktoras vaikų neskirstė. Jis visame kame į visus žvelgė vienodai: ir baudė vienodai, ir gyrė, ir visiems pirko viską, ko reikėjo.

O štai motina į Antaną žvelgė visiškai kitaip:

– Kam aš tave pagimdžiau? Tu man gyvenimą sugadinai! – pastoviai sakydavo Antanui.

Man buvo apmaudu dėl savo vyro, kai jis tai papasakojo. Juk patėvis turėjo pakankamai pinigų ir Antanas nieko neapvalgydavo. Tačiau anytos požiūris į tikrą sūnų darė įtaką Antano santykiams su broliu ir sese.

Nomeda ir Salvijus pastoviai rėkdavo:

– Tu mums ne brolis! Tu mums ne giminė! Tai mūsų tėtis kažkodėl maitina ir girdo tave! O kartą Antanas man pasakė:

– Man išvis atrodo, kad tik patėvis su manimi normaliai elgiasi ir myli. Su anyta neypatingai norėjau bendrauti, nes negalėjau suprasti: kaip ji gali taip elgtis su savo sūnumi?

Anyta irgi nedegė noru su manimi bendrauti, todėl su ja matėmės labai retai.

Mes gyvenome nuomojamame bute. Niekada niekieno neprašėme pagalbos.

O praėjus 2 metams po mūsų vestuvių Viktoras Grigolis mirė.

Tai mums buvo visiškai netikėta. Bet turbūt mano šešuras kažką nujautė ir net spėjo parašyti testamentą.

Pagal testamentą namas, kuriame jie gyveno, atiteko anytai. O visiems vaikams: Nomedai, Salvijui ir

Antanui jis paliko po butą. Visiems jis apiformino dovanojimą. O štai pagrindinį testamentą, kuris lietė jo verslą, ponas Viktoras liepė paskelbti tik praėjus pusmečiui nuo jo mirties.

– O kodėl ir tam Antanui atiteko butas? Kas jis išvis mūsų tėčiui? – pasipiktinusi klausinėjo Nomeda.

Anyta irgi buvo labai nepatenkinta. Ji manė, kad Antanas nenusipelnė jokio buto. Bet nepaisant nieko, Antanas tapo gero buto miesto centre savininku.

Persikėlėme gyventi į šį butą. Praėjo 3 mėnesiai. Ir štai pas mus atvažiavo anyta. Ir atvažiavo ne viena.

– Pasiimkite šitą senę!

– Kokią senę? – nustebome mes.

– O štai mašinoje sėdi mano anyta! Man jos nereikia! Aš jai sauskelnių nekeisiu!

Pasirodo, nei Nomeda, nei Salvijus nepanoro, kad Viktoro mama, jų močiutė, gyventų su kažkuriuo iš jų.

Jai reikėjo priežiūros. Neseniai ji patyrė insultą.

– Tau tėtis paliko butą, tai ir rūpinkis močiute! – pasakė Nomeda.

Mes su vyru pasiėmėme močiutę. Irena Grigolienė buvo labai gera moteris, turėjo humoro jausmą. Jai buvo labai apmaudu, kad tikri anūkai jos atsisakė.

Ji iškart man pasakė:

– Išlepino motina Nomedą ir Salvijų. O štai mano sūnus visada mylėjo Antaną ir visada laikė jį savu!

Nomeda ir Salvijus net nelankė savo močiutės ir neskambino jai. Irenai nereikėjo ypatingos priežiūros. Ji stengėsi pati apsitarnauti. Ir štai po kelių mėnesių buvo paskelbtas pagrindinis patėvio testamentas, liečiantis jo verslą.

Pasirodo, visą savo verslą jis paliko savo motinai. Kokį riksmą pakėlė anyta ir jos vaikai!

– Močiutė dabar gyvens su manimi! – šaukė Nomeda.

– Kodėl ji gyvens su tavimi? Ne! Ji gyvens su manimi! – pareiškė Salvijus.

Irena Grigolienė iškart atvėsino savo anūkų įkarštį.

– Negyvensiu nei pas tave, Nomeda, nei pas Salvijų. Kaip gyvenau, taip ir gyvensiu pas Antaną!

Žinoma, močiutė Irena iškart perrašė verslą mano vyrui.

Dabar mes su vyru pakankamai pasiturintys žmonės. Dirbame kartu ir vystome verslą.

Žinoma, anyta ir jos vaikai bandė užginčyti testamentą, tačiau bylos jie nelaimėjo.

Butas Salvijui neišėjo į naudą. Jis papuolė į kažkokią avantiūrą, pralošė daug pinigų ir buvo priverstas parduoti butą, kad gražintų skolas.

Dabar jis gyvena su mama.

Nomeda ištekėjo, tačiau su vyru pagyveno neilgai, išsiskyrė ir viena augina vaiką. Tik jai tai neįdomu, vaikas jai nereikalingas. Ji paliko jį mano anytai, o pati užsiėmė asmeninio gyvenimo tvarkymu.

Neseniai mūsų šeimoje nutiko didelė nelaimė. Mirė Irena Grigolienė. Kai perrinkome jos daiktus, radome laišką, parašytą Viktoro. Jis rašė:

„ Mama, jei kartais taip nutiktų, kad aš mirčiau, tu važiuok gyventi pas Antaną. Jis – labai geras žmogus, nors man ir netikras sūnus. Man taip gėda ir apmaudu, kad nesugebėjau užauginti savo vaikų tokiais, kaip Antanas“.