Mano mama – tavo anyta! Turi ja rūpintis,- prigrasė vyras

Lina nepatenkintu veidu rengė sūnų. Laukė vizitas pas anytą, kurios ji nemėgo. Jos nesutarė nuo pat pradžių.

Nijolė Vasiliauskienė galvojo, kad marti netinka jos sūnui, nors ir jaunesnė už jį 15 metų.

– Lina, kas vėl ne taip? – bambėjo Karolis. – Vėl nesinori važiuoti?

– Tu ir taip viską supranti! Kam tie klausimai? Ji vėl pristos, kabinėsis, pykdys mane ir baksnos pirštu į neteisingą anūko auklėjimą. Ir

jai nusispjaut, kad pavargstu darbe, visas gaminimas ant manęs, tvarkymasis ir visų išlaidų apmokėjimas.

– Tai tu juk neišeini iš namų,- atsakė Karolis.

– Tačiau ir be darbo nesėdžiu! – atkirto Lina. – Arba kieno sąskaita mes gyvename?

– Aš irgi einu į darbą. Aš nekaltas, kad man nenori mokėti daugiau,- vėl bambėjo Karolis, užgautas sutuoktinės žodžių.
Iš tiesų Linos atlyginimas buvo triskart didesnis už jos sutuoktinio pajamas. Ji dirbo dizainere nuotoliniu būdu.

– Gal vienas važiuosi? – maldaujamai pažvelgė ji į sutuoktinį.

– Šiandien juk kovo 8! Tu negali taip ignoruoti mano motinos!

Lina nutilo ir toliau rengė sūnų. Po 2 valandų jie jau buvo pas anytą. Anūkė irgi čia. Jie ir su ja nesutarė. Moteris matė, kad ji teikia pirmenybę jai, o ne anūkui, nors merginai jau 20 metų. Turbūt reikšmės turėjo tai, kad merginos tėvai mirė prieš 5 metus ir anyta ją augino.

Tarp svečių buvo ir Nijolės seserys. Šventė jau buvo įsisiūbavusi.

– Ir štai ką aš nusprendžiau: savo butą paliksiu Julytei, tu jau turi, kur gyventi,- pasakė anyta sūnui.

Taip ji ir padarė. Po poros dienų butą perrašė anūkei, tačiau jos susitarė, kad mergina čia įsikels tik po močiutės mirties. Tik štai likimas nusprendė kitaip – moterį ištiko insultas ir ji tapo neįgali.

– Mes turime persikelti pas motiną – ji be mūsų nesusitvarkys! – pareiškė Karolis žmonai.

Linai to nesinorėjo, tačiau ji nutylėjo, kad nesusibartų. Visi rūpesčiai dėl anytos gulė ant jos pečių: maitinimas, perrengimas, maisto ruošimas, aptarnavimas. Be to, ji dar ir dirbo. Po poros savaičių Lina neištvėrė ir pasakė vyrui:

– Karoli, juk tavo motinos butas Julijai atiteks. Gal ji karšins močiutę?

– Tai ji juk dar mokosi, draugauja su vaikinu. Negi jie čia važiuos.

– Karoli, aš viena ilgai taip neištversiu.

– Aišku, – nusišaipė vyras. – Nusibodo prižiūrėti?

– Aš visko nespėju,- ir tu, ir ji, ir vaikas, ir darbas, – įsižeidusi ištarė Lina.

– Taigi tavo darbas iš namų.

– O ką tai keičia? Aš negaištu jam laiko? – užvirė žmona. – Tada tu rūpinkis savo mama!

– Man motina, tau anyta! Tai tavo pareiga. Aš juk jos neprausiu.

– Neturiu aš jokios pareigos! Tu mano mamos neprižiūrėtum! Taigi, samdyk slaugę.

– Tu jai sumokėsi?

– Kodėl turėčiau?

– Na ne, tai ne. Viskas.

– Tu gali jai mokėti iš motinos pensijos. Arba iš savo algos,- nenurimo Lina.

– O kam tada man tu? Nagi, geriau nueik pas ją, gal jai ko nors reikia.

Lina iškart suvokė, kad vyras tiesiog ja naudojasi ir gyvena jos sąskaita. O anūkė netgi nė karto neatėjo aplankyti močiutės. Visą naktį Lina galvojo, o ryte, kai vyras išėjo į darbą, ji su sūnumi ir daiktais grįžo namo. O vyrui išsiuntė žinutę, kad jai pabodo viską tempti vienai. Vakare vyras atvažiavo pas juos.

– Arba tu grįžti, arba aš duodu skyryboms! – pabandė jis grasinti.

– Kaip pasakysi, – ramiai atsakė Lina. Ji nusprendė nealinti sveikatos dėl svetimo žmogaus.

– Žiūrėk, kad paskui nesigailėtum, – arogantiškai ištarė Karolis.

– Tavo reikalas. Aš apsisprendžiau. Tau aš dėkinga tik už sūnų,- atrėžė ji. – Žinai, aš pati paduosiu skyryboms.

Jie išties išsiskyrė po mėnesio bendru susitarimu. Karolis įsižeidė ir nesiruošė prašyti atleidimo. O Linai nusibodo būti vyro ir jo motinos tarnaite.

Po pusmečio Liną pasiekė gandai, kad anyta mirė, o Julija be ceremonijų išvijo dėdę iš namų.