Ši istorija nutiko vienai mokytojai. Visa tai nutiko, kai, grįžusi namo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja atvertė eilinį sąsiuvinį…

Visa tai nutiko, kai, grįžusi namo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja atvertė eilinį sąsiuvinį, kad patikrintų namų darbą. Kažkuriuo momentu ji susiėmė rankomis galvą, emocijos ją perpildė, ji jau nebegalėjo sulaikyti ašarų, negalėjo ištarti nei žodžio, verksmas ją dusino, tai buvo momentas, kai laikas sustojo.

Jos sutuoktinis buvo šalia ir atrodė, kad jis, atsiskyręs nuo visko, leido laiką savo telefone ir niekas negalėjo jo atitraukti nuo šio proceso.

Tačiau pasukęs galvą ir pamatęs žmoną tokios būsenos, jis nieko nesuprato ir nesiryžo užduoti klausimo „kas darosi?“ Nepaleisdamas telefono ir nenuleisdamas akių nuo ekrano, jis visgi paklausė, kame tokio elgesio priežastis. Pakėlusi užverktas akis, žmona pažiūrėjo į vyrą ir pasakė, kad dabar tikrino savo mokinių namų darbus – mažą ese tema „Didžiausia mano svajonė“.

Vyras, nieko nesuprasdamas ir galvodamas apie žmonos keistą elgesį, be didelio susidomėjimo ir įsitraukimo, visgi tęsė pokalbį, kad išsiaiškintų, kas sukėlė tokią audringą reakciją.

Žmona pasakė, kad paskutinis ese apvertė visą jos pasaulį. Atidėjęs telefoną į šalį, vyras paprašė papasakoti išsamiau, jo veide atsirado tam tikras jaudulys ir jis susidomėjo tuo pačiu ese, kuris sukėlė žmonai tokią būseną, ir paprašė perskaityti jį.

Rašinys buvo toks:

„Didžiausia mano svajonė – būti tėvų telefonu. Mano mama ir tėtis labai myli telefonus, tai jų mylimiausi įrenginiai, jie taip daug laiko praleidžia su jais, aš matau, kaip jie su telefonais dalijasi viskuo.

Bendravimas su manimi nesuteikia jiems tokio malonumo, jie valandomis gali nepastebėti manęs. Kai prašau tėčio pažaisti su manimi kokį nors žaidimą, jis sako, kad tik ne šiandien, kadangi buvo labai sunki diena ir jis pavargo. Bet aš matau, kaip jis ima telefoną į rankas ir visas nuovargis praeina, jis gali taip prasėdėti kelias valandas.

Kai mama užsiėmusi savo reikalais, bet ji žino, kad aš jau daugiau nei valandą laukiu, kada ji skirs man šiek tiek laiko ir staiga suskamba telefonas, ji pamiršta apie mane. Ir nenutrauks pokalbio net jeigu aš pravirksiu. Mano tėvai skaito, žaidžia žaidimus , jie rūpinasi ir labai brangina savo telefonus.

Visų mano prašymų pabūti kartu jie nepastebi, todėl kad ten, telefone, svarbesni dalykai nei aš. Kai prašau mamos pasikalbėti su manimi, nes noriu jai pasakyti kažką svarbaus, ji visada sako, kad truputį vėliau, kad dabar labai užimta, o jos rankose telefonas. Todėl aš noriu tapti telefonu, kad būčiau šalia savo mylimų tėvų“.

Žmona baigė skaityti ir pažvelgė į vyrą, ji nesitikėjo tokios reakcijos, jis buvo susijaudinęs ir iš akių
matėsi, kad jis užjaučią tą berniūkštį.

Vyras pažiūrėjo į žmoną ir tarė:

„Kaip aš norėčiau dabar apkabinti tą vaikiną“.

Žmona pakėlė raudonas nuo ašarų akis ir atsakė:

„Tu gali tai padaryti tiesiog dabar – tai parašė mūsų sūnus“.