– Įsivaikinai, kad atimtum iš manęs butą. Argi tai normalu?

Ne visoms moterims lemta patirti tikrą moterišką laimę. Sonata pateko tarp jų. 25-erių ji suprato, kad rimtų santykių sukurti jai nepavyks, todėl stačia galva pasinėrė į darbą. Jai sekėsi puikiai – mergina tapo startuole ir uždirbo labai gerai.

Kai Sonata atidarė savo parduotuvę, jai teko išsikelti iš tėvų buto. Brolis vedė ir parsivedė namo marčią, giminaičiai „paprašė“ Sonatos atlaisvinti patalpas. – Tavo uždarbis toks geras, kad greitai užsidirbsi butui. O broliui netrukus gims vaikas! – teisindamiesi pasakė tėvai.

Sonata vos neverkė iš nevilties. Ji neturėjo laisvų pinigų net nuomojamam būstui, juk viską iki cento investavo į verslą. Būtent todėl pirmuosius metus ji gyveno savo parduotuvėje, o paskui jau paėmė paskolą nedideliam 2 kambarių butui.

Kai brolis sužinojo, kad ji atsistojo ant kojų, pasiūlė tapti jo vaiko krikštamote. Sonata delikačiai atsisakė, juk žinojo, kodėl jis priėmė tokį sprendimą. Ji leido jam suprasti, kad jie ir taip giminaičiai, todėl geriau rinktis kažką iš draugų.

Tėvai seniai pamiršo, kaip išvijo dukrą į gatvę ir elgėsi lyg nieko nebuvo. Jie ateidavo į Sonatos parduotuvę ir gyrėsi pažįstamiems dukros sėkme.

Sonata taip ir neištekėjo, nors turėjo santykių su vyriškiais. Tačiau ji nenusiminė ir laiką leisdavo naudingai. O ir verslas atimdavo daug jėgų, todėl nuobodžiauti neteko. Ji uždirbo pakankamai, kad išplėstų verslą ir nusipirktų mašiną. Žodžiu, pakilo į kitą pragyvenimo lygį.

Sulaukusi 40-ies, Sonata suvokė, kad iki pilnos laimės jai trūksta vaiko. Kadangi gimdyti nuo pirmo sutikto ji nenorėjo, nusprendė įsivaikinti mažylį. Tačiau vienišai moteriai nebuvo lengva pasiekti įsivaikinimo teisės – pirmenybė teikiama sutuoktiniams.

Pagaliau Sonatos namuose atsirado 4-metė Nerilė. Mergaitę paliko globos namuose, kai ji buvo maža. Įmotė nusprendė iškart supažindinti giminaičius su savo mažyle.

Tačiau niekas nesidžiaugė atsiradus naujam šeimos nariui. Mergaitė visiems sukėlė įtampą ir pasibjaurėjimą.

– Na tu ir duodi! Nesitikėjau iš tavęs,- pasakė jai brolis.

– Ta prasme? – nustebo Sonata.

– Lyg nesuprasčiau, kad įsivaikinai tik todėl, kad man neatitektų tėvų butas. Tik veltui šį cirką surengei. Ši našlaitė tau parodys, kur vėžiai žiemoja. O tėvų butas tau vis tiek neatiteks – jie seniai man jį užrašė.

Visi giminaičiai priėmė Sonatos poelgį kaip norą gauti didesnį palikimą. Tačiau ji net negalvojo apie tai. Ji turi visas galimybes užtikrinti sau ir vaikui gerą ateitį be giminės išmaldos.

Po šio nutikimo Sonata ir jos dukra nebendrauja su šeima. Tačiau liūdėti neverta – moteris susirado vyriškį, kuris tapo patikimu ramsčiu ir mylinčiu sutuoktiniu.