Negalėsime gyventi močiutės bute. Ten viskas primena ją

Štai jau 6 metai praėjo nuo dukters vestuvių ir dabar jie mažame butuke gyvena kartu. Jau ir anūkė gimė, jai neseniai sukako penkeri.

„Na aš pasiėmiau ją į savo kambarį, juk tėvams ir taip nėra kur apsisukti. Viskas labai nelengva, tačiau tenka suktis. Šiuo metu dukrai Linai 27 metai, o Algis, jos vyras, metais jaunesnis.

Viskas nutiko netikėtai ir vestuves iškėlėme anksti, viskas dėl netikėto nėštumo. Buvo priimtas sprendimas susirašyti, gimdyti, na o paskui pabandyti susitaupyti savo asmeniniam jaukiam lizdeliui, jaunieji norėjo užsidirbti, kad gautų paskolą.“

Tačiau viskas pasirodė žymiai sunkiau.

Pirmasis sunkumas buvo universitetas, juk Linai reikėjo gintis diplomą, todėl padirbėti iki dekreto variantų nebuvo, na o atitinkamai ir baigus universitetą niekas nenorėjo matyti savo darbe jaunos moters su mažu vaiku.

Lina kasdien siųsdavo gyvenimo aprašymą į kelias vietas, tačiau atsakymų nebuvo. Praėjo daug laiko ir tik prieš metus dukra sugebėjo įsidarbinti. Lina labai pavargo nuo dekreto, o čia dar ir mama visur nosį kiša, viskas ne taip, visur reikia patarinėti , todėl ir nuėjo dirbti, kad ir už centus…

Dar po kurio laiko vaikas ir išvis liko vien ant Marijos Ramonienės, Linos mamos. Visi įsipareigojimai gulė ant jos pečių.

„Jei anksčiau visada miegodavau prie atviro lango, dabar tenka jį visada uždaryti, juk anūkėlė ir taip dažnai serga, o ją gydyti tenka man. Tačiau taip išsimiegoti visai negaliu, pabundu skaudančia galva, o viskuo kaltas tas langas. O dar reguliariai vyksta rytiniai skandalai su žentu, juk jis neišsimiega, sėdi iki ryto internete, todėl jam viskas ne taip. Tačiau visada dėl visko kaltos mes, o ne tai, kad Algis nemiega iki paryčių“.

Bet Lina irgi gera, vaiko auklėjime beveik nedalyvauja. Taip, butas nors ir mamos, bet jie juk irgi ten gyvena ir galima būtų nors truputį apsitvarkyti, tačiau jauniesiems nesinori. Marija irgi ne samdomas darbuotojas ir už visus dirbti negali. Reikia priruošti maisto, viską išskalbti, o dar sutvarkyti namus.

„Kaip tai suprasti? Per išeigines aš irgi noriu pailsėti ir pamiegoti arba pažiūrėti serialus. Tačiau kaip tai padaryti, jei reikia nueiti į parduotuvę, pasiimti su savimi vaiką, nes jo niekas neprižiūri, išplauti visus indus, santechniką, ir be viso to, spėti pažaisti su mažyle, juk niekas kitas to daryti nesutinka. Nesuprantu vieno, ką, tėvams sunku pasiimti vaiką ir išeiti į aikštelę?“

Barniai tapo reguliarūs, o visa tai reiškia, kad jauniesiems laikas gyventi atskirai. Kaip taip, senatvėje Marija Ramonienė neturi net savo kambario, o ji jau ir pavargti spėjo nuo viso šio šurmulio.

Bet problema tame, kad neaišku, ką ten jaunieji sutaupė, todėl visi tie norai labai migloti. Tokiais tempais nesutaupys net pirmam įnašui.

Bet kaip taip, iki šiol netelpa galvoje, juk visas išlaidas pilnai padengia Marija, eina į parduotuvę, stovi prie viryklės…

„Kaip variantas, siųsti dukrą su vyru į nuomojamą butą, bet aš bijau, kad jie dar ir į skolas įlįs, o viskas, ką sutaupė, nueis vėjais“.

Yra dar vienas variantas, kraustytis gyventi pas svotus, kurie gyvena erdviame 3 kambarių bute. Bet pasirodė, kad jie pasiėmė pas save ligotą svočios motiną.

Kaip sako svočia, dabar žymiai lengviau su ja tvarkytis, juk su gulinčia susitvarkyti kur kas lengviau, nei su vaikštančia, tačiau nepilno proto. Taipogi ji pridėjo, kad močiutei jau beveik 90 ir pastaruosius du metus ji nebepakyla iš lovos.

Senutė turėjo vieno kambario butą, kuris buvo nuomojamas tam, kad būtų galima aprūpinti močiutę, pirkti vaistus, apmokėti slaugių paslaugas ir visa kita.

„Prieš kelis mėnesius močiutė išėjo Anapilin ir iš svočios gavome pasiūlymą jauniesiems persikelti į tą butą. Taip, sąlygos ne idealios, tačiau galima atlikti remontą ir viskas bus daug geriau.“

Tačiau žentas buvo kategoriškai prieš ir atsisakė persikelti. Teigia, kad paprasčiausiai negalės ten gyventi. Priežastis, kaip jis sako, yra ta, kad ten viskas primins močiutę.

„Aš iškart pasiūliau antrą variantą – darykite ten remontą, aš pati ten persikelsiu, pinigų juk jau pataupėte. Nors ir su minimaliomis lėšomis, kosmetinį remontą padaryti galima, o ir pigiai sofutei užteks.

Tačiau tokio varianto žentas irgi kategoriškai atsisako. Jis pareiškė, kad šiuos pinigus jie taupė sau ir taip jų išleisti nenori. Dar porą metų sėdėti ant mano sprando bus neblogai ar kaip tai pavadinti?

Na o kentėti aš jau negaliu, todėl pasiūliau Algiui pasiimti pinigus ir dingti kur akys mato. Galiausiai jis pabėgo pas motiną, o aš net dukrai tapau bloga, kaip jie sako, sugrioviau jų šeimą.“

Na o ką jūs manote apie visa tai?