Mergina pagimdė 17-os, o vaikinas dingo, tėvai prigrasino atiduoti vaiką į vaikų namus. Tačiau gyvenimas turėjo savo planų

Vyras padėjo išnešti vežimėlį, o pats išbėgo į darbą. Mes su sūneliu Mantvydu išėjome pasivaikščioti į parką. Stebėtina, tačiau parke nieko nebuvo, tik mergina vaikštinėjo su metukų vaiku.

Matomai jis tik pradėjo vaikščioti, kadangi dažnai klestelėdavo užpakaliuku žemyn. Iš tolo grožėjausi jo bandymais atsikelti nuo asfalto, įsivaizdavau, kaip Mantvydukas tokio amžiaus darys tokius pat bandymus.

Kai mergina ėjo pro mane, mūsų žvilgsniai susitiko. Ji sustojo šalia manęs ir įdėmiai pažiūrėjo, o paskui pasakė:

– Simona, labas. Kaip aš džiaugiuosi jus matydama.

Nustebau, nes mergina man buvo nepažįstama.

– Atleiskite, bet aš jūsų nepažįstu,- sutrikau aš.

– Jūs turbūt manęs nepamenate. Mes su jumis daugiau nei prieš metus vienoje ligoninėje gulėjome. Jūs man tada gyvybę išgelbėjote.

– Elena, brangioji, kaip tu pasikeitei. Koks puikus tavo vaikas.

Mes truputį pasikalbėjome, o kai ji nuėjo, prisiminiau laikus, kai man įvyko pirmas persileidimas. Mane tada paguldė į gimdyvių palatą, Elena irgi ten gulėjo.

Mergina atsisakė maitinti savo vaiką, norėjo atiduoti jį į vaikų namus. Tada pasikalbėjau su ja, sužinojau, kad ji atsitiktinai pastojo 17-os metų. Vaikinas nėrė į krūmus, o tėvai prigrasino, kad išmes ją su vaiku lauk, jei parsiveš jį namo.

Kai tėvai atėjo aplankyti dukters, nubėgau pas seselę, įkalbėjau atnešti jos vaiką, parodyti močiutei ir seneliui. Galvojau, kad jis suvirpins jų širdis, taip ir buvo. Senelis paėmė anūką ant rankų ir tarė:

– Taigi grynas aš!

Jie pasiėmė vaiką namo. Elena jau sutiko gerą vyriškį, kuris priėmė jos vaiką. Merginos tėvai beprotiškai myli anūkėlį. Aš pastojau praėjus 3 mėnesiams po persileidimo. Juk buvau pasiruošusi įsivaikinti Elenos sūnų, jei ji būtų jo atsisakiusi.

Džiaugiuosi, kad mudviem viskas susiklostė gerai.