– Nesiruošiu terliotis su svetimu vaiku! – pareiškė mano moteris, kai atsivežiau į svečius sūnų

Neseniai išsiskyriau su žmona, kuri gviešėsi tik pinigų. Už vaiko gimimą pareikalavo iš manęs dovanos, o paskui ir išvis pareiškė, kad dabar aš vienas išlaikysiu šeimą. Ji dar nėštumo metu štai taip nevykusiai juokaudavo, aš į tai net nežiūrėjau rimtai.

Galiausiai ji mane tiesiog iškankino pretenzijomis ir pinigų reikalavimu, taip ir nesugebėjau išsiųsti jos į darbą. Dar ir vaikas be perstojo rėkdavo. Taigi, nusispjoviau ir padaviau skyryboms – jau geriau mokėti alimentus, nei kęsti šį pragarą, kuris kažkodėl vadinosi šeima.

Skyrybų proceso metu ėmiau artimiau bendrauti su kolege, kurios anksčiau kažkodėl nepastebėdavau. Su Airina iš pradžių tiesiog kalbėdavomės, aptardavome reikalus. Paskui mūsų pokalbiai peraugo į neformalų bendravimą kavinėje.

Airinai nepasakiau, kad iš pirmos santuokos turiu sūnų. Kam jai žinoti apie mane tokius dalykus? Mes juk tik pradėjome santykius, galbūt jie išvis niekur nenuves. Airos irgi neklausinėjau apie tokius dalykus, ji pati kažkodėl man iškart pasisakė, kad nėra turėjusi vyrų, santuokų, vaikų.

– O kaip tu žiūri į vaikus? – atsargiai mestelėjau meškerę.

– Man kol kas tikrai anksti apie tai galvoti, – kažkodėl atsakė ši 25 metų moteris, kuriai gimdyti reikia kaip galima greičiau.

Žodžiu, kelis mėnesius mes vaikščiojome į pasimatymus, vis labiau žavėjausi Airina. Pasirodo, ji tokia miela moteris! Kaip aš anksčiau jos nepastebėjau? Reikėjo senų seniausiai ją čiupti. Vis tiek mano santuoka seniai braškėjo per siūles.

Airina buvo nuostabi. Ji nieko iš manęs nereikalavo – nei vestuvių, nei brangių dovanų. Ne taip kaip buvusi žmona: tai sauskelnių nupirk, tai pačių brangiausių produktų, neva vaikui. Koks vaikui skirtumas, vištieną valgyti ar veršieną? Jam dar mažai metų, jis kol kas ne gurmanas.

Žodžiu, pas mus buvo visiška idilė. Tačiau mano buvusi žmona labai stengėsi ją sugriauti.

Tai va, buvusioji, matyt norėdama man pakenkti, staiga nusprendė užkrauti sūnų man. Paprastai aš atvažiavau kartą per mėnesį, pasiimdavau jį pusdieniui, nuveždavau šen ten, nupirkdavau dovanų.

Ir štai praėjus pusmečiui po skyrybų sutuoktinė pareiškė, kad sūnus persikels pas mane porai mėnesių. Neva jai reikia važiuoti gydytis.

Aš tada tik tik persikėliau pas Airiną. Taip, mano mergina turėjo nedidelį butuką, bet mes pilnai ten tilptume trise.
Juolab seniai norėjau pažiūrėti, kaip Airina bendrauja su vaikais. Kokia ji bus mama?

Tačiau Airinos reakcija nubrėžė kryžių ant mūsų santykių. Žodžiu, atsivežiau sūnų į mūsų butą. Airina atėjo manęs pasitikti ir apstulbo:

– Laba diena,- tarė mano išauklėtas sūnus.

– Laba diena, – Airina nukreipė žvilgsnį į mane ir jos akyse matėsi nustebimas.

– Tai mano sūnus. Iš pirmos santuokos. Buvusioji pasakė, Arminas kol kas pagyvens pas mus.

Airina net nepriėjo prie mūsų. Gera mama iš jos išeis – visiškai netraukia prie vaiko!

– Pas mus? O kada ji planuoja jį pasiimti?

– Maždaug po 2 mėnesių. O ką? – supykau aš. – Turi kažką prieš mano sūnų?

– Šiaip tai turiu,- įžūliai atsakė Airina,- nesiruošiu čia terliotis su svetimu vaiku! O tu dar ir apgavai mane!

Tai buvo neteisinga. Ėmiau garsiai įrodinėti, kad nieko jai nemelavau – aš paprasčiausiai nepasakiau apie sūnų. Tačiau visada rami ir linksma Airina lyg nuo grandinės nutrūko!

Galiausiai tiesiog susirinkau daiktus ir parvažiavau atgal pas mamą. Arminą pasiėmiau kartu – bus močiutei džiaugsmo. O santykiuose su Airina padėjau riebų tašką.