„O ką aš galiu padaryti? Anūkę myliu, o anūkas… tai tiesiog eilinis berniokas“

Turiu du vaikus. Vyresnei dukrai 8 metai, jaunėliui sūnui – dveji. Aš ištekėjusi, gyvename gerai. Mylime vienas kitą. Yra būstas, kurį padėjo nupirkti abiejų pusių tėvai.

Dabar sėdžiu namie su jaunesniuoju, vyras išlaiko šeimą vienas. Susitvarko. Žodžiu, gyvenimu nesiskundžiame, tačiau problema vis tiek yra. Mano problemos vardas – vyro tėvai. Ir anyta, ir šešuras. Jie nesikiša į mūsų santykius, neskaito notacijų, nerezga pinklių ir nebando supykdyti mūsų su vyru.

Jiems tai išvis nerūpi. Jie žmonės dar labai aktyvūs, abu dirba, vasarą dar užsiima sodu. Bet aš manau, kad anyta su šešuru išskiria mano vaikus. Gadina ir lepina man dukrą ir verčia jaustis atstumtu sūnų.

Taip gavosi, kad savo tėvams aš – vienintelė dukra, o mano vaikai – vieninteliai jų anūkai. Mama ir tėtis juos be galo myli. Pasiruošę užsiimti ir sėdėti su jais, įsižeidžia, jei mes ilgai jų neatvežame, dovanoja dovanas. Ir numylėtinių neišskiria.

Pas vyro tėvus viskas žymiai sudėtingiau. Mano vyras – trečias iš trijų brolių. Vyresnieji dieveriai jau seniai vedę, pas kiekvieną po du vaikus, taigi, uošviams anūkų pakanka. Ir vyro brolių vaikai – berniukai. Jų žmonos daugiau gimdyti neplanuoja, taigi, anūkių iš vyresniųjų sūnų uošviai nesitiki.

– Mergaitė! – anyta vos ne iki lubų pašoko, kai mūsų pirmasis tyrimas parodė, kad laukiamės dukrelės. – Vaje! Pagaliau! Mergaitė – tai toks stebuklas. Po visų šitų kelnių galėsiu pripirkti anūkei pačių gražiausių lėlių, pačių prabangiausių suknelių. Kokia aš laiminga, kad bent jauniausias sūnus turės „ne kelnes“.

Šešuras visiškai sutiko su vyro mama. Jis kartą prasitarė, kad mano vyras atėjo į pasaulį kaip paskutinė viltis turėti dukrelę. Vilčių, kaip suprantate, vyras nepateisino, tuo demografinius eksperimentus uošviai ir baigė.

– Žiūrėk, koks grožis – anyta supirko visus mielus rožinės spalvos rūbelius, patekusius į jos regėjimo lauką visus likusius 3 mano pirmojo nėštumo mėnesius, – ne, nesiginčyk! Per daug nebūna.

Aš noriu, kad anūkė augtų kaip maža princesė. Ir šitą imam! Užsakiau mūsų mažylei vežimėlį. Pamatysi, koks puikus. Nesugalvokite pirkti baldų vaikų kambariui, mes su seneliu patys, visgi pirma anūkė.

Man buvo net apmaudu, aš daug ką norėjau išsirinkti pati, visgi pirmas vaikas, tačiau anyta jau tiek visko pritempė, kad net nebuvo įmanoma sunaudoti. Vyras, žiūrėdamas į tai, didžiavosi:

– Tegu padeda, jiems džiaugsmas, o mums juk lengviau.
Dar buvo šiek tiek nepatogu prieš vyro brolių žmonas. Jei būdavo bendri pasisėdėjimai, anyta ir šešuras visaip pabrėždavo, kad aš – toji marti, kuri sugebėjo uošviams įtikti. Taip išeina, kad jų vaikai, kuriems nepasisekė gimti berniukais – antrarūšiai, ar kaip? O juk vyro sūnėnai buvo dar visai mažyliai. Jaunesniesiems 3 ir 5 metai, apie vyresniuosius, kuriems 7 ir 9, aš išvis tyliu.

– Štai, – kartą papriekaištavo vyriausiojo brolio žmona,- nėra jokio tavo nuopelno, o uošviai pasiruošę melstis tavo pilvui.
Nemalonu tai girdėti, tačiau ir dalis tiesos yra. Kai gimė dukra, mus užliejo nauja dovanų ir senelių meilės banga. Uošviai lankėsi kas antrą dieną, reikalavo galimybės vaikštinėti su vežimėliu, dukros nepaleido iš rankų.

Kai mergaitė ūgtelėjo, ją lepino, pradėjo leisti tai, ko neleidžiu aš. Ta tema buvo daug konfliktų. Jei per išeigines važiuodavome pas mano tėvus, anyta įsižeisdavo:

– Atvežtumėte mums mūsų uogelę ir važiuotumėt kur širdis geidžia.

Aha, o mano tėvams visiškai nesinori anūkės pamatyti. Žodžiu, kas nors mano vietoje džiaugtųsi, o mane ėmė erzinti. Dukra augo pernelyg išlepinta. Vyro sūnėnai seneliams praktiškai nebeegzistavo, visas jų dėmesys ir švelnumas buvo nukreipti į mūsų dukrą.

– Štai mama su tėčiu tave mums atiduos, tai bent pagyvensime,- čiulbėjo anyta, o aš niršau.

Kai mes su vyru paskelbėme jo tėvams, kad turėsime antrą vaiką, vietoje sveikinimų aš išgirdau:

– Kam gi jums reikia? Tai dabar mūsų mergaitei teks mažiau dėmesio? Nebandyk paskui padaryti vyresnėlės aukle mažajam broliui ar sesei. Nors… Antros anūkės aš neatsisakyčiau.

Gimė berniukas. Į gimdymo namus uošviai neatvažiavo, pasiteisinę reikalais. Pažiūrėti naujojo anūko pasirodė po poros dienų. Tiksliau, į butą jie įėjo tempdami milžinišką pliušinį katiną mylimai anūkei, abejingai pažvelgę vaikiškos lovelės su mūsų sūnumi pusėn:

– Štai, kad mūsų uogelė nenuliūstų, kad mama dabar visą laiką užimta broliuku. Klausykite, o gal mes ją pasiimsime? Mes juk žinome, kad dabar visiškai neturi laiko vyresniajai dukrai. Ramiai auginsi berniuką. Aš vakar išėjau į pensiją,- pasiūlė anyta.

Žinoma, šio pasiūlymo mes atsisakėme. Vyro tėvai tądien pas mus praleido pusantros valandos, nepaleisdami dukros nuo kelių. Vyras net įsižeidė, neva, o į anūką visiškai nenorite pažiūrėti?

– Oi, o ko mes ten nematėme? – nutęsė anyta. – Ką mūsų šeimoje galima nustebinti eiliniu bernioku?

Nuo tada taip ir gyvename. Anūkė – akių šviesa, apipilta dovanomis ir meiliais žodžiais. Anūkas? Tik „eilinis berniokas“. Sūnus kol kas mažas, bet ir jam apmaudu, kodėl vieni seneliai su juo žaidžia, glamonėja jį lygiai taip pat, kaip ir jo sesę, o kiti apkabina ir giria tik sesutę.

Dukra jau pakankamai didelė mergaitė. Ji žiūri į jaunėlį brolį iš aukšto. Žvelgia į jį močiutės akimis: „kam tu reikalingas, eilinis berniok“. Man visa tai matyti labai skaudu. Keliskart su vyru bandėme kalbėtis su jo tėvais:

– Taip negalima, jūs gadinate dukrą, išskiriate mūsų vaikus.

– Na ką tu! Tau pasirodė. Mes visus anūkus mylime vienodai, neprisigalvok.

Tik neseniai į vieną priekaištą anyta atsakė sąžiningai:

– Mes negalime valdyti savo jausmų. Štai myliu anūkę iki proto aptemimo. Anūkas man irgi brangus, bet ne taip. Atidaviau širdį savo uogelei, argi galiu ką su tuo padaryti?

O ką galiu padaryti aš? Kaip normalizuoti santykius tarp mano vaikų? Nenoriu, kad jie užaugtų nedraugiški. Dukroje matau nemalonius bruožus ir man tai nepatinka.

Negi vienintelė išeitis – apriboti uošvių bendravimą su vaikais? Vyras, bijau, tam nesiryš. O ir skandalo nenoriu. Ką gi daryti?