Pabijojo pasakyti vyrui, kad pagimdė mergaitę

Rasa žiūrėjo į trapią mažylę ir negalėjo patikėti, kad tai jos dukra. Gydytojai rūpinosi mergaite, uždavinėjo kažkokius klausimus apie pačios Rasos savijautą, bet jinai jų lyg negirdėjo.

Vietoj įprasto tokiu atveju džiaugsmo ir suvokimo, kad tapo mama, moteris jautė visai kitokius jausmus.

Jos vyras nuo pat pradžių kliedėjo sūnumi ir buvo įsitikinęs, kad jam negali gimti mergaitės jokiomis aplinkybėmis. Kai Rasa juokais paklausė, ką jis darys, jeigu gims dukra, jis raukėsi:

Negims. O jei ir gims mergaitė – ji bus ne mano. Mūsų šeimoje pas nieką nėra mergaičių. Pas mane irgi bus sūnus – įpėdinis, giminės tęsėjas ir pavardės nešiotojas.

Atliekant pirmąją echoskopiją gydytojas padarė prielaidą, kad bus berniukas, o sekančiuose tyrimuose patvirtino berniuko lytį. Vyras spindėjo iš džiaugsmo ir tvirtino, kad jis ir be echoskopo žinojo – bus sūnus. Na ir kaip dabar jam pasakyti, kad gimė mergaitė?

Kitą rytą Rasa parašė atsisakymą nuo dukters ir išėjo namo, o vos po valandos nuo jos išėjimo atlėkė vyras. Bet vyr.gydytojas jau ir pats ruošėsi jam skambinti – santuoka oficiali, jis oficialus tėvas ir vien motinos pareiškimo aiškiai nepakanka.

Ir štai čia paaiškėjo, kad Rasa iš baimės vyrui pasakė, kad gimdymo metu prarado sūnų. Bet skambėjo visiškai neįtikinamai, ji visą laiką verkė – štai vyras ir nulėkė į gimdymo namus išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko. Išgirdęs apie mergaitę, paniuro, paskui paprašė parodyti dukterį.

Jis ilgai žiūrėjo į mažylę, paskui nusišypsojo ir išdidžiai pareiškė:

Pas visus mano brolius tik sūnūs. O pas mane pirmą – mergaitė, mano princesė. Visi pavydės.

Po valandos jis grąžino į gimdymo namus visiškai išsikankinusią, bet galiausiai laimingą žmoną. O vyr.gydytojas dar ilgai vyriškai kalbėjosi su jaunu tėveliu, aiškindamas jam, kad reikia kontroliuoti savo žodžius. Ir galvoti, kam, ką ir kaip sakyti.