– Pasiimkite ją pas save, čia ji žlugs! Anytos sesuo norėjo, kad mes pasiimtume moterį, sergančią alkoholizmu

– Jei nepasiimsite motinos, ji žlugs!

– Pasiimkite ją pas save, čia ji žlugs! Sudegs kartu su namu. Jei sutinkate, namą man perrašykite. Aš užsiimsiu jo pardavimu,- pasakė man vyro teta.

Anytos sesuo norėjo, kad mes pasiimtume moterį, sergančią alkoholizmu. Ji nebuvo neįgali. Ji galėjo apsitarnauti ir gamintis maistą, tik mėgo išgerti.

Anyta jau 10 metų sėdi be darbo. Suprantu, kad vyro giminaitė iš dalies teisi – greitai ji nusigers iki „baltų arklių“ ir tiesiog nutiks kažkas baisaus. Pavyzdžiui, gaisras name.

Truputį papasakosiu apie mus. Mes su vyru susituokę 5 metus. Auginame 4-metę dukrelę ir gyvename „paskoliniame“ 2 kambarių bute. Nusipirkti buto be kredito negalėjome.

Nuomotis irgi ne variantas. Kas liečia palikimą, tai turiu du jaunesnius brolius, patys suprantate, kad nėra ko tikėtis. O anyta savo butą pardavė ir dabar gyvena kaime.

Kol šešuras buvo gyvas, ji laikėsi. O paskui pardavė butą, kol sūnus tarnavo kariuomenėje, ir pragėrė viską iki cento. Na dar į Turkiją nuvyko su savo sugėrovėmis pasilinksminti.

Paskui išvažiavo į kaimą, kur anksčiau gyveno jos tėvai. Dirbti ji nesiruošė ir gyveno iš mamos pensijos. Senutė jos gailėjo, globojo, nors reikėjo išvyti kur akys mato.

– Tai mano kryžius! Aš jį ir nešiu iki pat mirties!

Iš pradžių anyta nors motinai namuose padėdavo ir darže kapstydavosi, o paskui pradėjo ristis žemyn, praradusi sąžinę. Jaunesnioji sesuo norėjo pasiimti mamą į miestą, tačiau ši bijojo palikt vyresnėlę likimo valiai.

Koduotis ar gydytis Teodora Ališauskienė atsisakė. Ji nepripažino savo priklausomybės. Kai ją matydavau, darydavosi nemalonu. Visgi moterys, sergančios alkoholizmu, tai baisus reginys.

Kai mes pasiėmėme paskolą, teta nusprendė pasiimti mamą pas save. Anyta jos net nemaitindavo, o ši negalėjo savimi pasirūpinti. Puolusia seserimi vyro teta nesiruošė užsiimti – pavedė mums šią užduotį.

Reikėjo spręsti, ką su ja daryti. Tetai prieštarauti mes negalėjome, juk ji rūpinasi savo mama. O senutė verkė ir kartojo: „Kaip gi ten Tedutė viena? Kas su ja bus?“

O kur mes galėjome ją pasiimti? Pas save? Pas mažą vaiką apgyvendinti alkoholikę?

– Tegu sau gyvena kaime, aš jos neimsiu. Kam butą pardavė? Man nors centą davė? Daržas yra, nebadaus,- pasakė sūnus.

– Na jei taip, už namą juk tu atsakai. Aš padarysiu viską, kad jis atitektų man, todėl man jo reikia nesuniokoto ir nesudeginto. Dar man trūko, kad ji per girtavimą mano palikimą sunaikintų,- atsakė giminaitė.

Žodžiu, mes situacijoje be išeities. Gyventi su anyta aš nenoriu. Vyras išvis nežino, ką daryti. Atskiro buto nuomoti jai negalime, juk patys vos paskolą išmokame. Mano tėvas, tiesą sakant, irgi baigia nusigert, bet aš jo neišlaikau.

– Jei tu toks geraširdis, nagi atvežkime mano tėtušį. Tegu kartu lėbauja! Daryk ką nori, bet aš nenoriu gyventi su tavo mama. Ji pati pasirinko tokį likimą, todėl tai ne mano reikalas,- pareiškiau aš.

Tetulė iškart mane pavadino beširde žiežula. Ji nuo tikros sesers nusisuko, o nori viską suversti man?

Nieko sau! Nesiruošiu aukoti savo komforto dėl svetimo žmogaus.

Tegu vyras aiškinasi su savo giminaičiais, o tai dar kalta liksiu.