Per anytą netekau vaiko. Ji sugriovė man gyvenimą

Neprilipau anytai prie širdies nuo pat mūsų pirmo susitikimo. Mes atsitiktinai susidūrėme tarpduryje – ji anksčiau nei įprastai grįžo iš darbo. Saulius, mano būsimas vyras, pristatė mus viena kitai. Įsivyravo tyla.

Netrukus persikėliau į jų butą. Ir štai čia prasidėjo tikras pragaras, kurį pastebėdavau tik aš. Mes su Sauliumi neskubėjome tuoktis, laikėmės nuomonės, kad reikia iš pradžių pabandyti pagyventi kartu, apsitrinti, o paskui jau įteisinti santykius.

Visada maniau, kad santuoka žmogaus neprisiriši, todėl sugyventinės statusas mane pilnai tenkino.

Mane, bet ne mano anytą. Ji – seno kirpimo žmogus ir galvoja, kad gyventi su vyriškiu iki santuokos – gėda, ir normali išauklėta mergaitė to nedarys.

Žodžiu, ji mane laikė laisvo elgesio mergina iš neaišku kokios šeimos. Nors mano šeima visai normali.

Tėtis – inžinierius-konstruktorius, mama – chemikė su mokslo laipsniu, aš turiu pedagogikos studijų diplomą. Anytai to nepakako.
Mes su vyru dirbome 5 dienas per savaitę, namie beveik nesirodydavome, tik pamiegoti. Išeigines leisdavome su draugais arba aš važiuodavau pas tėvus. Gimtuosiuose namuose ilsėdavausi morališkai.

Sauliaus tėvams mes atiduodavome padorią sumą už maistą, buto mokesčius ir kitas išlaidas. Bet! Nepaisant to, jo mama užsispyrusi gamino trims ir pietums kviesdavo ne kitaip, kaip „Sauliuk, laikas valgyti!“ O aš – niekas, pietūs man nepriklauso.

Taip maitindamasi vien sumuštiniais, pragyvenau metus. Paskui man visgi pavyko įkalbėti vyrą pirkti butą.

Mes greitai radome pradėtą statyti daugiabutį, apiforminome dokumentus, įnešėme pirmą įnašą. Ir ėmėme planuoti, fantazuoti apie remontą. Tuo metu sužinojau, kas esu nėščia. Surengėme kuklias vestuves.

Draugai, kolegos darbe vienu balsu kalbėjo, kad anytos požiūris į mane dabar turi pasikeisti. Visgi po širdimi aš nešioju jos anūką ar anūkę.

Ir išties anyta pasikeitė. Net buvo nuėjusi į polikliniką pasikonsultuoti, kai aš kenčiau nuo toksikozės. Tačiau tai tetruko vos 2 savaites. Paskui viskas sugrįžo į vėžes.

Vieną gražią dieną mano kantrybė baigėsi. Susirinkau daiktus ir norėjau laikinai išvažiuoti pas tėvus. Jau stovėjau laiptinėje, laukdama lifto, kai išėjo anyta ir ėmė šūkauti tiesiog ant laiptų.

Mes prikalbėjome viena kitai blogų žodžių ir ji įširdusi mane mane pastūmė, sakydama: „Dink pagaliau iš čia!“ Suklupau ir pargriuvau. Iškart pajutau skausmą pilve, lyg kas mano viduje būtų atitrūkę.

Prisimenu, kaip man prieš nosį užsitrenkė buto durys. Vargais negalais pasiekiau tėvus, gyvenančius kaimyniniame mieste. Žinoma, niekam nieko nepasakojau. Vakare pasidarė bloga. Pilvą spazmavo taip, kad ašaros ritosi iš akių. Su greitąja mane nuvežė į artimiausią ligoninę. Netekau vaiko.

Gydytojai pasakė, kad daugiau vaikų turėti negalėsiu. Radau savyje jėgų pasakyti tai Sauliui ir pati pareikalavau skyrybų. Jis labai norėjo sūnaus ir atimti iš jo šio džiaugsmo, tegu ir su kita moterimi, aš negalėjau.

Gyvenu su tėvais ir iki šiol saugau paslaptį apie tą incidentą laiptinėje, kad Saulius neimtų nekęsti savo motinos.