– Perkelkite sūnų į kitą klasę, jis mums gadina statistiką

Mano sūnus tik perėjo 2 klasę, o mokytoja jau rezga pinkles. Ji nusprendė padaryti savo klasę pavyzdine ir parodomąja, todėl visus metus sijojo neįtikusius.

Vaikai mūsų klasėje įvairūs. Mūsų mokykla pati paprasčiausia vidurinė, ne gimnazija ar licėjus. Jokių ypatingų reikalavimų mokiniams nebuvo.
Tačiau klasės mokytoja turėjo savo planų. Ji formavo sau patogią klasę. Todėl per metus iš mūsų klasės išėjo 6 vaikučiai.

Kadangi tai buvo tik pirma klasė, tėvai tarpusavyje bendravo mažai, pokalbių grupėje paprastai sprendė kažkokius buitinius klausimus, tai viskas.
Todėl niekas nežinojo, kodėl perkėlė vaikus. Maža kas turėjo kokių priežasčių. Skandalų nebuvo, kažkokių negražių situacijų irgi.

Vaikai nepasakojo, kad jų klasėje kažkas vyksta, todėl visi tėvai manė, kad viskas normalu. Na, išskyrus tuos, kuriuos privertė išeiti.
Bet tai aš išsiaiškinau neseniai, tik praeitų mokslo metų pabaigoje. Mokytoja paprašė ateiti pasikalbėti, aš nustebau, tačiau nuėjau.

Ji ėmė pasakoti, kaip vaikučiai klasėje stengiasi, kaip siekia žinių, kaip jai patinka su jais dirbti. Aš išvis nesupratau, kurlink visa tai, bet čia mokytoja perėjo prie esmės.

Ėmė kalbėti, kad, deja, ne visi vaikučiai pajėgia mokytis pagal programą, todėl jiems sunku, jie išsiskiria iš kolektyvo. O aš vis niekaip negalėjau suprasti, prie ko čia aš išvis?

– Perkelkite sūnų į kitą klasę, jis mums gadina visą statistiką,- jau tiesiai paprašė mokytoja, kai aš nesupratau jos užuominų.

Mane toks pasiūlymas nustebino. Sūnus pirmoje klasėje. Taip, jis kartais tingi, tačiau vaikams tai normalu. Tačiau visas užduotis jis atlieka, klasėje neišdykauja. Tai kodėl visa tai?

Pasirodė, kad vyko kažkokie testai, kaip kontroliniai, mano sūnus parodė ne tą rezultatą, kurio tikėjosi mokytoja.

Jis iškrenta iš nuostabaus pedagoginio paveikslo, todėl mokytoja nusprendė pašalinti jį iš savo idealios klasės. Tačiau aš nesutikau.

Mano vaikas sunkiai pripranta prie naujų žmonių: jis labai drovus. Pirma klasė, kur buvo tik nepažįstami vaikai, buvo jam stresas, su kuriuo mes kovojome visus metus.

O dabar klasės vadovė reikalauja, kad aš perkelčiau vaiką. Tai yra, vėl stresas, nes nauja mokytoja, nauji vaikai aplink.

Klasės tarpusavyje nesipyksta, bet ir nebendrauja. Jų ir kabinetai nutolę vienas nuo kito, taigi, vargu ar sūnus draugauja su kažkuo iš kitos klasės.

Ar aš noriu vaikui antrų kančios metų? Ne, žinoma. Ir mokytojos įsakymo vykdyti nesiruošiu. To dar betrūko!

– Jūs juk suprantate, kad berniukui bus sunku mokytis? – prisimerkusi paklausė manęs klasės vadovė, akimirksniu nusimetusi geranoriškumo ir supratingumo kaukę.

Nereikia manęs pykdyti: už savo vaiką suplėšysiu ką tik nori. Pažadėjau mokytojai, kad jei mano vaikui netikėtai kils problemų moksle, tai problemų turės ir ji.

Nepasidrovėsiu iškelti skandalo. Dėl savo vaiko ramybės – tikrai. Ir kažkokia gerai apie save galvojanti višta tikrai nekels man sąlygų.

Jei mano vaikas nespėtų su programa arba konfliktuotų su vaikais, sutikčiau su mokytojos pasiūlymu, o dabar ji tiesiog palaikė jį netinkamu. Kažkas pernelyg gerai apie save galvoja, taip manau.

Naujais mokslo metais aš labai įdėmiai stebėsiu, kaip mūsų klasės vadovė elgiasi su mano vaiku. Ir apsaugok dieve, jei ji pradės jį spausti.