Idomybes
„Reikia jį nuvesti ekskursijon į globos namus!“ – siūlo anyta tokiu būdu perauklėti paauglį anūką
Šiais metais Ingos sūnus su draugais pateko į istoriją su vagyste, visi vaikai iš padorių šeimų, tėvai šoke. Per didelius vargus bylą pavyko uždaryti, padaryti taip, kad neįtrauktų į nepilnamečių įskaitą.
Po šios istorijos sūnus pritilo,bet neilgam. Praėjo 2 savaitės – ir viskas palaipsniui grįžo į vėžes. Vėl meluoja, vėl atsikalbinėja, vėl nerodo pagarbos tėvams…
O juk padori pasiturinti šeima, mama su tėčiu mylėjo sūnų ir lepino.
– Visi sako – paauglystė,bet aš kažkodėl maniau, kad sunkumai turi prasidėti žymiai vėliau – kokių 15-os. Kad tai užvaldys jį jau 6 klasėje, negalėjau nė įsivaizduoti…
Nors eik iš darbo ir sėdėk su sūnumi namie lyg su pirmoku – lydėk, pasitik, už rankos vedžiok ir pamokas ruošk!
Žinoma, išeiti iš darbo labai nesinori, ne tie dabar laikai, kad iš gero darbo tiesiog išeitum į niekur. Be to, pas juos dvi močiutės pensininkės, gyvena šalia.
Atrodytų, ko dar reikia. Tačiau Ingos mama su anūku jau seniai nesusitvarko – jis iš jos vijo virveles dar iki mokyklos. Iš jos auklėjimo daugiau žalos, nei naudos.
O su anyta Ingos santykiai nelabai – ir kaip tik pagrinde dėl sūnaus. Anyta visada kritikavo už jų liberalią auklėjimo sistemą ir pranašavo problemas: išlepinsite, griebsitės už galvos – bus vėlu.
Dar prieš kelis metus tokios kalbos Ingą pykdė, o dabar ji jau galvoja – galbūt anyta kažkuo teisi. Reikėjo būti griežtesnei.
Tačiau anyta Ingai ne pagalbininkė. Ji užėmė poziciją „Neklausėte manęs – dabar srėbkite patys“.
Inga labai dažnai galvoja – kur jie suklydo auklėdami?
Taip, sūnus vienintelis, išmyluotas-iščiūčiuotas, gyveno dėl jo.
Kelionės, įrenginiai, žaislai, teatrai, zooparkai – žinoma, davė viską, o kaip gi, tai juk vystymuisi. Ir knygas skaitė, ir pasakas sekė, ir aiškino, kas gerai ir kas blogai.
Viskas kaip pas visus. Na, kažkur lepino, žinoma. Kaip bet kurį vaiką iš pasiturinčios šeimos.
– Į globos namus jį nuveskite ekskursijon! – kartą pareiškė anyta. – Išlepinote – dabar jau nieko nebepadarysi.
Bet tegu pažiūri, kaip vaikai be tėvų gyvena. Galbūt susimąstys ir pradės kažką vertinti!
Inga jau ir išties galvoja – o gal anyta vėl gerai pataria?
– Nagi, nesąmonė kažkokia! – sako Ingai pažįstami. – Na juk ten cirkas. Be to, taip paprastai ten nepateksi, dargi su savo vaiku. O ir ką tu jam ten parodysi? Ką jis ten galės suprasti? Abejotina idėja…
Įsivaizduos save tų vaikų vietoje, susimąstys. Ar gal visiška nesąmonė? Kaip manote?
