Senas šuo sėdi ant suolelio priešais ligoninę: jis laukia šeimininkės, kuri jau nebegrįš

Miesto ligoninės personalas buvo prie jo įpratęs. Senas labradoras su žilstančiu snukiu ir liūdnomis akimis kiekvieną rytą tiksliai devintą valandą pasirodydavo prie pagrindinio įėjimo ir įsitaisydavo ant suolelio. Niekas jo nevarinėjo — visi žinojo Rekso istoriją.

Slaugytoja Sofija pirmoji pastebėjo šunį prieš tris savaites. Tą dieną į ligoninę buvo atvežta Marija — septyniasdešimt dvejų metų moteris su sunkiu infarktu. Reksas bėgo paskui greitosios pagalbos automobilį, bet, žinoma, jo neįleido į vidų. Nusigulęs prie durų, jis nė neketino pajudėti, atsisakydamas ir maisto, ir vandens.

«Jis neturi nieko daugiau, tik mane», — spėjo pasakyti Marija gydytojams prieš tai, kai ją išvežė į reanimaciją. «Jis laukdavo manęs iš ligoninės, kai susilaužiau koją. Laukdavo prie mokyklos durų, kai dirbau mokytoja. Ir dabar štai… vėl laukia».
Marija neišgyveno antros nakties. Bet Reksas nesitraukė.

Iš pradžių apsaugos darbuotojas Tomas bandė nuvesti šunį į prieglaudą, bet Reksas grįždavo su tokia užsispyrimo jėga, kokią gali turėti tik labai ištikimi padarai. Tada personalas jam skyrė vietą ant to suolelio, ant kurio anksčiau sėdė Marija, laukdama savo eilės į polikliniką.

Kiekvieną dieną Reksas pasirodydavo ir spoksodavo į ligoninės duris. Žmonės baltais chalatais išnešdavo jam dubenis su vandeniu ir maistu. Sofija net parnešė iš namų seną pleduką, kurį pati klojo ant suolelio — juk ruduo, o rytais jau šalčiau.

Vaikai, atvykstantys aplankyti savo artimųjų, sustodavo paglostyti «ligoninės šuns». Reksas kantriai iškęsdavo jų prisilietimus, bet niekada nemojavo uodega. Jo akyse buvo įstrigęs laukimas, kuris kasdien keitėsi į tylų liūdesį.

Tą dieną daktaras Lukas užtruko po savo darbo pamainos. Išėjęs iš ligoninės, jis pamatė Reksą, gulintį nejudomai per smarkų lietų. Pledukas jau seniai buvo permirkęs, bet šuo nesitraukė.

Kažkas daktaro, mačiusio tiek daug skausmo ir netekčių, širdyje suvirpėjo. Jis priėjo ir atsisėdo šalia šuns. Reksas pakėlė galvą ir pažvelgė į jį tokiu supratimo kupinu žvilgsniu, kad net širdį suspaudė.

«Žinai, — tyliai tarė Lukas, — kartais sudėtingiausia yra nustoti laukti».

Kitą rytą Reksas nepasirodė. Sofija ir kitos slaugytojos sunerimę klausinėjo apsaugos ir gydytojų. Niekas nematė seno labradoro.
Praėjus savaitei ligoninės fojė skelbimų lentoje atsirado nuotrauka: daktaras Lukas, jo maža dukrelė Ema ir Reksas, patogiai įsitaisęs prie židinio. Po nuotrauka buvo trumpas užrašas: «Kartais, norint pradėti naują istoriją, reikia užversti seną puslapį. Ačiū jums už rūpestį juo».

Nuo to laiko ligoninėje daug kas pasikeitė, bet istorija apie šunį, kuris laukė prie durų, išliko. Ją pasakoja naujiems darbuotojams, lankytojams, pacientams, kuriems ypač sunku.

O daktaras Lukas kartais atsiveda Reksą su savimi, kai aplanko sunkiai sergančius pacientus. Vyresni žmonės glosto žilstantį labradoro snukį, ir jų akyse pasirodo kažkas, ko ligoninės sienose dažnai trūksta — viltis. Viltis, kad net po didžiausios netekties galima rasti naują kelią į namus.